Aš esu Zanūda. Taip aš augau nuo mažens. Nekėliau daug problemų, nemaištavau paauglystėje, gal tik angina per dažnai sirgdavau. Neišmokau plaukti, važiuoti dviračiu, slidinėti ar bėgti. Na, kad mažiau problemų būtų. O viso kito nemokėdama ir bandyti bijojau. Gal kokį kartą susilaužiau ranką, kieme gumą šokinėdama. Su niekuo nesimušiau, neprieštaravau, nebėgau iš namų. Šiaip buvau zanūda vaikas, kuris nu maximum, ką buvo sugalvojęs, tai susirasti naują vardą, neva savas nepatiko. Tai nugirdę dėdės kvatojo ir vadino mane Eglute. Taip zanūda ir užaugau. Tik dabar man mano vardas patinka. Gal dabar esu dar didesnė zanūda, nes net jo nenoriu pasikeisti. Bet man nepatinka daug kitų dalykų.
Taip per savo zanūdiškumą gyvenime nieko labai dorai ir neišmokau. Vis ką nors pabandydavau ir mesdavau, nes zanūdišumas iš esmės trukdo iki galo užsimotyvuoti ir tapti kokios nors srities profesionalu. Dar zanūdiškumui būdinga pasirinkti zanūdiškos kilmės studijas ir žinoma pagal jas nesirinkti profesijos. Dirbti neįdomius darbus ir nieko doro iš esmės su savo gyvenimu neveikti. (Bijau, kad jei dirbčiau pagal išsilavinimą, tai būčiau dar didesnė zanūda.)
Kai zanūdiškumas įgauna rimtą stažą, dera susikrauti daiktus ir išvykti kur nors į užsienį. Tiesiog šiaip sau. Pageidautina pagyventi į šalį, kurios kalbos nemoki ir nieko nepažįsti. Žinoma, tai darai tik iš zanūdiškumo, nes kas daugiau tau belieka? Pasiekus tam tikrą amžiaus ribą sakai, kad nieko daugiau nebenori tik gimdyti vaikus, nes sėdėti zanūdiškame darbe tau pasidaro koktu. Ir jai gimus esi per didelė zanūda sugalvoti pakankamai gražų vardą, tai sutinki, kad ji būtų Vėtra.
Zanūdiškumui keroti dar labai padeda motinystė: pogimdyvinės depresijos, energijos stoka, mutuojantys hormonai, santykių krizės ar iki kūdikio susitraukęs akiratis. Besk pirštų į ką nori ir vuola! Jau gali džiūgauti zanūdos titulu. Aš ir kaip mama esu gana zanūdiško būdo – su fejerverkais nešvenčiu natūralių vaiko raidos etapų ir nelankau visų iš eilės siūlomų būrelių. Šiaip net Kalėdų senelis galvojo, kad 2017-siais buvau tokia zanūda, jog atnešė man kokias penkias psichologinio turinio knygas, kuriose apie antizanūdiškumą šiaip nėra nieko parašyta. Nebent tai, kaip tą zanūdą savyje priimti, jei įskaitai tai tarp eilučių.
Dar daug galėčiau pasakoti apie savo zanūdiškumo tendencijas. Kaip galima per dienas nieko neveikti, bet net ir to nesugebėti ir vis ką megzti/sprtęsti/galvoti. Dar galima nieko nenorėti, apie nieką nesvajoti, daug mąstyti, panikuoti, bijoti konfliktų ir savęs. Arba atvirkščiai – visko norėti, daug svajoti, bet savimi netikėti, būti nuolat nepatenkintu ir nieko nepadaryti arba padaryti tik kažkaip labai lėtapėdiškai ir vėliau nei reikia ir dar kabinėtis prie kitų. Iš esmės zanūdos apibrėžimas toks platus, kad jums ir skaityti atsibostų.
Tačiau zanūdos gali daug tarškinti klaviatūra, nes rašyti aš šiaip tiesiog mėgstu ir šitą galiu daryti visai be jokio tikslo. Kartais dažnai ir daug (kaip šiuo metu), o kartais visai nieko. Na, o jei kiltų kokių klausimų dėl zanūdiškumo, tai į mane visada galima kreiptis konsultacijai. Jei nebūčiau per didelė zanūda, tai gal būtų galima ir kokį zanūdos sąjūdį steigti.
Apimta zanūdiškumo šiandien išvedžiau pasivaikščioti į lauką lygintuvą, nes manau, kad jis irgi didelis zanūda ir niekur nosies iš namų nekiša. Einant per gatvę paėmiau į ranką, nes įtariu, kad anas nieko nenutuokia apie saugų eismą. Aplinkiniams buvo smagu. Man, tiesą sakant, irgi.
Jei žinai zanūdiškumo priešnuodį, būk draugas, parašyk man vakare. Jei ne, tai tu irgi zanūda, bet tai visai gerai, nes zanūdoms patinka bendraminčiai. Vienatvė – ne.
