Šįryt labai skaniai kvepėjo lietus. Susimaišęs su asfalto dulkėm, lapų žaluma, žydinčiom alyvom ir kaštonais. Toks lietaus kvapas tik pavasariais būna.
Anksti, kai dar visas miestas sekmadienį pataluos voliojas, tik vyrai su mažyliais ar keturkojais augintiniais takus link gėlių parduotuvių mina.…
Paskutinį savo seną lagaminą buvau palikusi ankstesniuose namuose. Buvo sunkus. O ir atrodė, kad naujuose namuose nebus jam vietos. Prieš pusmetį jis atvyko namo, nuo tol pūpsojo koridoriuje, neradau jam vietos. Negalėjau nuspręsti, ką su juo daryti, tik žinojau, jog pasilikti nereikia.…
O ką daryti, jei labai nori apie orą pakalbėt? Kaip kasdien sutikus koridoriuje kolegą. Bet jei kolegų neturi, gal galima vieną didesnį monologą?
Man atrodo, kad dar niekada nemačiau tokio gražaus rudens. Gal nepastebėjau tik? Būna, juk, kad vaikštom nosį į žemę nuleidę ir aplink nematom.…
Nesu aš vabzdžių žmogus. Tai galėtų patvirtinti kaimynai, kurie vidurnakty būna pažadinti, pagauti dramblio dydžio žiogo iš mano miegamojo (linkėjimai!). Bet šiandien bus apie laumžirgius, nes žinai, kaip būna, kai galvoje užstringa daina ir niekaip negali jos iškrapštyti? Kartais dėl to, kad erzina iki išprotėjimo, kartais graži, nes gal apie tave ar kažką kitą primena.…
Šis pavasaris man tarsi penkios minutės.
Tos pačios baisiausios/ geriausios / įtempčiausios/ laukiamiausios ir kitos -iausios penkios minutės, kurios lieka iki kito etapo. Žinai? Tas penkias minutes, kurios liko iki atostogų, iki egzamino, iki pirmo bučinio, iki dienos, kai išeisi iš darbo, iki tol, kol gėlės pumpuras sprogsta, iki gimdymo, iki kraustymosi, iki pokalbio prieš darbą, iki naujo diplomo, iki plaukų nukirpimo, iki danties rovimo iki baisiausio ir laukiamiausio sprendimo gyvenime.…
Prieš n metų, kai labai norėjau vaikų, įsivaizdavau, kokia būsiu mama. Ta vizija buvo labai ne tokia, kokia yra realybė. Įmontavau vaikus į tų dienų paveikslėlį, lyg manyje tai nieko nepakeistų, o vat šalia nuostabus priedas, kaip pirolizės funkcija orkaitėje, atsirastų.…
Šiuose, kaip vaikai sako, “atostogų namuose”, esu ne pirmą ir turbūt net ne penktą kartą. Jau dešimt metų į juos užklystu. Skirtingais metų laikais, žmonių sąstatais ar sąlygomis. Tokie beveik savi jau tapo. Per metus jie kažkiek keitėsi. Bet čia visada buvo paveikslų.…
Visai neseniai sapnavau, kad rašau pareiškimą išeiti iš darbo. Prabudau su smalsumo skoniu, lyg antros sapno serijos norėjos. Gal koks ženklas(??!?).. sau galvoju.
Man atrodo mes visi kartais tų ženklų ieškom, o gal pastebim, kai tvirto žinojimo trūksta. Žvaigždes skaičiuodami, sapnus nagrinėdami, horoskopą vartydami.…
Penktadienio rytas. Senamiestis, siaura gatvele grysta akmenimis kaukši moteris su kulniukais. Siauru sijonu ir lagaminu. Kulniukai ritmingai kaukši į grindinį, iš paskos trankosi lagamino ratukai – daug triukšmo sukelia moteris, kažkur kulniuodama penktadienio rytą. Bandau įsivaizduoti, kaip keliaus į oro uostą, nes pasibaigė darbinė konferencija, kurioje pristatinėjo naują kažką.…
Kartais turime tokį sąrašą dalykų laimei pasiekti. Yra, kas neturi. Labai džiaugiuosi. Bet dažniau sutinku tuos, kurie turi. Jis prasideda maždaug taip:
„Kai…., tai būsiu laiminga/s.“
Kai būsiu: drąsesnis/turtingesnis/lieknesnis/diplomuotiškesnis/naujais batais/ištekėjusi/su vaikais/gyvensiu naujuose namuose/išeisiu iš darbo/paaukštins pareigose/išsiskirsiu/nustos žilti plaukai/užaugsiu/išeisiu iš tėvų namų/turėsiu mašiną…..…
