Priešais naktį leidžia Jėzus. Akivaizdu, kad jis skris į Italiją. Su savimi skraidinsis dviratį ir šalmą. Ir dar du draugus pasekėjus. Nežinau, aš jų vardų…
Šiuolaikinis Jėzus neabejotinai važinėtų kalnų dviračiu. Languotais marškiniais, pilkais šortais ir oranžiniais kedais. Jėzus piešia ant žalio blonknoto pieštuku su 0,5 storio grafitu ir saugo šalia gulinčio draugo miegą.…
Traukiniu važiuoja moteris. Lyg nukopusi iš Merquez’o romano “100 metų vienatvės”. Ir iš gilių raukšlių jos veide atrodo, kad būtent tiek ji gyvena… Visus šimtą metų. Ir kiekvienoj raukšlėje giliai apsigyvenusi istorija… Apie pagimdytus vaikus, mirusius katinus, keliones traukiniais, valomą žuvį, palaidotą sutuoktinį, sodo ravėjimą šventes ir gyvenimą… Nuo galvos iki kojų juoda.…
Sako „Tu liūdesį paversk kūryba. Tu gali.“, o aš nežinau iš kurios pusės ją palytėti, nes savęs nerandu.
Apsiginklavusi spalvotais pieštukais, siūlais, dažais, virbalais, karoliukais, vilnom, adatom ir teptukais, gražiomis užrašų knygelėmis ir kompiuterio mygtukais, nesibaigiančių filmų fone, einu į kasdieninį mūšį su būtimi.…
