Pirmiausia visi rašiniai pradeda skambėti galvoje. Nerišliais sakiniais, įkyriai besikartojančiais. Būtinai ką nors veikiant. Juos girdi net jei muzika garsiai skamba. Šį kartą vairuojant. Ankstų rytą į moterų ratą vykstant. Tik jis gimė prieš, ir visai ne apie tas, kurias dar sutiksiu. Nes vilnonės moterys yra tos, kurias gyvenime jau sutikai.
Jų nedalina spindinčiose vitrinose, nėra jų tvarkingai sudėtų į lentynas. Nenusipirksi. Jei laimė nutiks – nusipelnysi. Be blizgančio popieriaus, kaspino. Dovanos. Kuriančios. Kiek jūs tokių gyvenime turite?
Jos vėjo nugairintos, netobulais kūnais, kaulais ir odom. Kai kaulams pabirus, vynas tik lieka. Ne tas, kuris geriamas, daug metų brandintas, tas, kuris šiltas venomis teka, kai skauda.
Vilnonės moterys ne gimsta, jomis tampama, basom per ražienas bėgant, kelius nusibalnojant, vėl atsikeliant, klystant, bet visada atrandant.
Vilnonėmis moterimis ne gimstama. Jos kitų moterų suskeldėjusiais pirštais ilgais vakarais prie židinio sėdint, išmegztos. Jaunų, senų, kraujo ryšių ar per laiką užgimusių seserysčių siūlais išaustos. Visos skirtingos, bet ta pačia širdies kalba kalbančios.
Vilnonėmis moterimis ne gimstama. Tampama. Kai leidi plaukams nuo drėgmės raitytis ir nustoji save taisyti.
Vilnonės moterys šildo. Bet kanda.