Aš per kokius septynerius metus pagaliau prisiruošiau nueiti pažiūrėti tų mėlynų gėlyčių kapinėse. Iš tiesų nežinau, kiek laiko jos ten žydi, bet mano vaizduotėje – septynis metus, kuriuos vis nenuėjau. Šis faktas iš tiesų nėra labai reikšmingas, nes tikiu, kad bus tų, kurie man istoriškai ir botaniškai ir kaip tik dar įmanoma galėtų paaiškinti ir tų gėlyčių žydėjimo trukmę, ir kilmę, ir prasmę, bet aš tikrai ne apie tai.
Labiau apie mirtį ir žydėjimą, kuris vienas šalia kito gali būti taip arti ir taip gražiai, kad net truputį kvapą užgniaužia. Vėjas buvo didelis ir apsiniaukę ir šiek tiek nemaloniai lynojo, bet tas mėlis taip glostė, kad net nelabai ir svarbu.
Nenorėčiau banaliai, bet nežinau, ar kitaip būna, nes visa tautosaka jau pasakė apie užsidarančias duris ir prasiveriančius langus, vietas, kurias atlaisviname tam, kad atsirastų vietos kažkam naujam, etapus, kurie pasibaigia tam, kad prasidėtų kiti, paleidimus ir atradimus. Aš jau net nesivelsiu į religines istorijas apie mirtis ir atgimimus. Bet turbūt tautosaka ne šiaip sau kalba? Ji gi žino, kad kelias niekada nesibaigia. Tik mes kartais, tūnodami duobėje, pamirštam.
Ir čia turiu omenyje, kad mirtys ir pabaigos tikrai ne apie tik žmones. Apie darbus, santykius, draugystes, pamokas, gyvenimo etapus, metų laikus, namus, paskutinį arbatos lašą puodelyje ar net skirtingas savo versijas. (Uuu, su šitom atsisvekinti itin keblu.) Bet daugiausia turbūt apie lūkesčius, kurių paleidimas kartais sunkesnis, nei pats netekties turinys. Ir kad ir kaip tos pabaigos gali būti sudėtingos, kiek daug mėlio vėliau aplink gali sužydėti. Išlaukus.
***
Dar būna pasibaigia dukros džinsų keliai… Tai sukarpai išaugtą suknelę ir tam kartui džinsai nauji. Su gėlėmis. Kol netaps per trumpi. (Maždaug poryt). Bet tada jau bus kita istorija. Apie laikinumą.
