Ankstų Kalėdų rytą lingavau keliu nuo Vilniaus iki Labanoro. Automobilyje nieko daugiau nebuvo, o kai tylu, visada atsiranda erdvės mintims ir kavos kvapui. Keitėsi kaimeliai, apšerkšniję laukai, dar nepadengti sniegu mažų namelių stogai, kelio vingiai tekant saulei. Atrodė dar visas pasaulis miega, gal tik kur ne kur jau pradėjęs rūkti kaminas ir vienas kitas Kalėdų senelis kelyje.
Važiuojant per kažkokį tiltelį atėjo mintis iš tylos – o jei jis dabar lūžtų.. ar slysčiau ant kelio ir įvairuočiau į kokį griovį – ir jei tai būtų paskutinės mano diena. Jei šiandien mirčiau – ar yra ko gailėčiausi – nepadarius, dar nepasiekus, nepaturėjus, o gal suklydus ir padarius kažką labai ne tą. Ar ką nors tokio baisiai nuoskaudaus (ne)įgyvendinus.
Jei šiandien kelionė baigtųsi – ar būtų buvus ji man pakankamai turininga? Ramiai galėčiau išeit? Ir tądien sakiau sau, kad „taip“.
Nuo to atsakymo pati sau nustebau. Gal net šiek tiek nudžiugau. Nes atrodo, kad visas likęs laikas atsiveria papildomiems patyrimams kurti, tarsi papuošimai ant torto, kurie nėra būtini, bet jei gražūs – nuotaiką visada pakelia. O tų privalomų ingredientų jau nereik nei medžiot, nei dėl jų drąskytis. Tuo labiau – dėl kažko gailėtis. Ir nuo to jausmo viduj, taip ramu pasiliko.
Norėčiau tikėtis, kad šiandien taip jautės ir Ji. O jei ne, tai gali būti, kad jau “atidirbau”.
- Mama, ko liūdi? – P.
- Pasiilgau mamos.
- Tai tau labai pasisekė, nes turi mus dvi ir mūsų tau nereikia ilgėtis, – P.