Ant savo odos turiu dvi tatuiruotes. Viena atsirado kažkada jaunystėje iš „nes taip sugalvojau“. Pamenu, kad kai ją darė iš skausmo buvau pamiršusi kvėpuoti. Daugiau nieko nepamenu. Ar todėl, kad tai buvo prieš 14 metų, ar dėl to, kad adatų sukeltas pojūtis sukėlė man amneziją – nesu tikra. Joks skausmo kiekis, jokia savo forma – niekada man draugu netapo. Ją vadinu „Roršacho testu“, nes visi ten mato skirtingus dalykus.
Antra atsirado visai neplanuotai. Atvirkščiai nei pirmoji – ji neskaudėjo „piešiama“, tačiau daug skausmo sukėlė gydama. Praėjus 9 mėnesiams vis dar jaučiu tą šypsnį ant pilvo. Ji buvo atlikta skalpeliu ir greičiausiai ateityje dar bus koreguojama. Jos atsiradimo dieną prisimenu labai gerai, rugpjūčio šeštąją, kai pilnomis akimis siaubo mus su zylute inkile išvežė į operacinę.
Šiandien zylutė sėdi, valgo košę, mojuoja, kai ateini, išeini, ar šiaip, kai užeina. Kartu su tavim dainuoja, verčiasi iš vaikštynės, reguliariai renkasi guzus ant galvos, viską pačiupinėja savo dviem smailiais pirštais, po to viską pagraužia, daug daug juokiasi ir retais kartais virktelna. Yra ramaus, bet aktyvaus būdo, mėgsta gyvūnų formos sausainius ir kai plaki mišinuko buteliuką.
Aš nebūtinai dar iki galo suprantu, ką reiškia „būti mama“. Tik tatuiruotė vis primena apie tai, kad šitai liks visam gyvenimui. Mačiau labai įvairių mamystės variantų nuo perdėto supermamiškumo iki „pats užaugs“ principu grįsto auklėjimo modelio. Visi jie labai skirtingi ir kiekvienam žmogui labai individualiai teisingi, todėl vadinti kažko „blogesniu“ ar „geresniu“ neturiu poreikio. Per tą mamystės periodą supratau tik tiek, kad kiekviena pasirenka savo būdą, kaip tą vaidmenį atlikti pagal visiškai logiškai nesuvokiamus kriterijus ir tas pasirinkimas nekontroliuojamas, nelabai sąmoningas ir sakyčiau – nekritikuojamas. Man fokuse gali būti visiškai kiti dalykai nei mamai iš kitos raidės. Ir nei aš nei ji, nesame dėl to labiau ar mažiau mama.
Aš visai mėgaujuosi tuo nežinojimu, kaip čia ta mama „reikia“ būti. Kai kasdien gali atrasti save ir vabaliuką iš naujo, nes ji keičiasi nesuvokiamu greičiu, o tu turi judėti kartu. Esu rami dėl to, kad nereikalauju iš savęs neegzistuojančio tobulumo, neklausau kažkieno „geresnio žinojimo“ ir darau tiesiog kaip jaučiasi ar tiesiog kaip gaunasi, nesistengiant būti „kažkuo“. Svarbiausia užduotis atrodo – netrukdyti vaikui augti, pažinti pasaulį, gauti guzą, paragauti ir apsivemti (čia visom prasmėm). Ir jei kažkuriose gyvenimo dalyse galiu būti neurotikė, tai šitoje esu panašesnė į brizą nei ten į kažkokį bardaką. Nesu tikra, kodėl taip susiklostė. Gal dėl to, kad neabejoju šito ryšio amžiškumu ir tikrumu, nepriklausomai nuo to, kokia būsiu aš ar ji.
Galėčiau čia dar daug postringauti apie ekologiškų kalafiorų (ne)pirkimą, mamos pieno (ne) reikšmę, tikslingam ugdymui (ne)skirtas valandas, gimdymą (ne)natūraliai ir šimtus kitų dalykų, bet man tai taip labai nesusiję su mamiškumu, kad aš apie tai net nesivarginsiu trypti pirštų galų. Nelabai kreipiu dėmesį į pašalinių žmonių vertinimus, kokia mama esu (ar jis būtų blogas ar geras). Nes aš nepamenu ar man davė kalafiorą iš kaimo, kiek laiko maitino pienu ir ar mokė daugybos lentelės, kai man buvo metai.
Aš pamenu tik tai, kad mane mylėjo.
Vis dažniau pagalvoju apie trečią tatuiruotę. Skausmo baimė pabaigia mano briziškumo idėjas ir šią mintį nuveju šalin. (Bet jei pažįstate kokį tatoo saloną, kur duoda vietinę nejautrą, tai aš dar pasvarstysiu.)