Su visokiais trumpametražiais nesklandumais pasileidome su Vėtra į labai sėkmingas atostogas. Daugiau mažiau dviese – su savaitgaliniais vabaliuko pasidžiaugimo tėčiu intarpais ir naujais draugais. Kai visi pasveiko ir jau galėjome įkvėpti nekepto oro, prasidėjo pasimėgavimas gaiviu pušyno kvapu, sūriu drėgnu vėju, ir tuo mažu, kuris atbėgo susipažinti su Vėtra. Žole po keliais, savaime išdžiūvančiais plaukais, nepieštu veidu, smėliu ausyse, pakaušiu išterliotu ledais, neegzistuojančiu tv, maisto negaminimu, svetimomis kirmėlėmis dantyse, neskubėjimu, kitų poilsiautojų stebėjimu ir jausmu „čia taip galime ir pasilikti“. Man kažkas atsitinka su ta jūra.
Prieš V.: jei leistumeisi į trijų savaičių atostogas prie jūros, pasiimtum krūvą knygą, perskaitytum jas ir dar nubėgtum į knygyną papildymo. Su V.: pasiimi dvi ir tikiesi, kad nors vieną perskaitysi. Skaitai. Ne pamaiviškai gulint ant smėlio su plačių brylių skrybėle, o naktį, kai V. užmiega, o tu dar biškį ne. Įveiki 5 lapus. Skaičiuoji kiek liko dienų ir puslapių. Tikiesi, kad kokį vakarą V užmigs anksčiau ir paskaitysi daugiau puslapių. Nepavyksta.
Atostogos labai gerai veikia motinystę. Atsipalaiduoji, nekreipi dėmesio į milijonus dalykų, leidi vaikui augti, o pasauliui tekėti sava vaga kažkur už tavo sąmonės ribų. Sklandai tame susimaišiusiame jūros ir pušų dvelksme ir tiesiog būni. Be įtampų, reikalavimų, melo, kaukių, baimių, laukimo ar kitokių nereikalingų miesto nesąmonių. Toks, koks būni su savimi, kai gerai ir taip. Dar gal kokį asmeninį atradimą sumedžioji tūkstančiuose nueitų žingsnių.
Kalbant apie knygas. Grožinės literatūros paskutiniu metu nebeskaitau. Matyt taip noriu kompensuoti tą nieko neveikimo namuose epizodą. Pasiėmiau dvi: E. Tolle „Naująją žemę“ ir Jungo „Archetipai ir kolektyvinė pasąmonė“. Abi kažkada pradėtos, daugiau ar mažiau nebaigtos, todėl pasiryžtos skaityti iš naujo. Įsivaizdavau kaip pradėsiu nuo Jungo, lyg pagrindinį patiekalą, sunkiai suvirškinamą, sudorosiu iki kauliukų, o po to pasigardžiuodama pasimėgausiu Tolle puriu desertu. Buvo per daug naktis tam sunkiam patiekalui, tai ėmiausi deserto. Ir mano nuostabai, tai buvo puiki preliudija į kolektyvinės pasąmonės dorojimą. Vis dėl to, suprantu, kodėl ta knyga yra tokia populiari ir tampa biblija tam, kuris pavargsta nuo „man“ ir „aš“ gyvenimo būdo. Ir aš norėčiau ją kažkaip išsitatuiruoti į smegenis. Jungą, tuo tarpu, skaitysiu kai išsimiegosiu.
Atostogų išvados: 1. Labai patogu nesidažyti, daug greičiau nusiprausi, o save (ne)myli tiek pat. 2. Nesvarbu, kad pilvas atsikišęs labiausiai, pirmiausiai vis tiek nusvyli pečius. 3. Ne, žarnynas saujomis pavalgius smėlio, neužsikemša. 4. Tikrai galima eiti į pležą su pižamos šortais. Tikrai. 5. Miegoti pietų galima ir nuogai, užsiklojus mažąjį kojos pirštą. Vis tiek tie balkone sėdintys žmonės ten priešais esančiame name tavęs nepažįsta.