Žmogus priimantis didelius sprendimus kažkurią akimirką tampa panašus į žvėrelį spąstuose.. Nei išlupk, nei lik. Nes visada norisi taip, kaip geriausiai, o numatyti, kaip būtų geriausia – iš anksto negali. Vienu atveju gali likti be uodegos, kitu – suvalgytas medžiotojo. Net ir rezultatui įvykus, nelabai gali nuspręsti, ar čia jau buvo “geriausia”, nes ta kita sprendimo versija liko kažkur įstrigusi neišmėginta, alternatyvioje realybėje. Žinoma, tu visada turi galimybę sakyti “o gi galėjau kitaip.” Neva, ten tai jau būtų buvęs išsigelbėjimas. Kur gi ne. Ironija ištinka lygiai taip pat tik iš kito upės kranto.
Kai labai nemąstai, priiminėji sprendimus, pagal tai, kaip jauti. Jei tai labai išsitęsia laike (arba nė velnio nejauti), vėl pradedi analizuoti ir racionalizuoti, stebėti ženklus, burti ramunėles ir dar ten ką. Miegi – nemiegi, panikuoji – raminiesi, džiūgauji – liūdauji. Keli ideologinius klausimus, atsigręži į savo norus. Nusigręži, jei nevyksta taip, kaip nori. Kai ignoruoji norus, prarandi ryšius su savimi ir iš viso nieko nebegirdi. Rezultate išsenki vien nuo to, kad tokį sprendimą reikia priimti ir jis pats savaime tampa kažkokiu dideliu blogiu. Galų gale – arba pasiduodi srovei arba pasuoji ir pabėgi. Bet tai irgi panašu į sprendimą, tik nelabai sąmoningą.
Bet čia tik apie tuos didelius sprendimus. Nes kitus mažus atlieki šimtą kartą per dieną net nesusimąstęs. Jei dažnai reiktų daryti didelius, gal ir jie taptų neverti apmąstymo. Gal visokie “būti ar nebūti” taptų lygiai taip pačiai lengva kaip “išsipūsti nosį ar ne”.
Dar niekada neteko daryti “už ir prieš” sąrašų. Pabandžius, prieini tik vieną išvadą: Jei pliusus ir minusus pardavinėtų turguje, tai pliusus greit išimtų iš prekybos už ženkliai didesnį minusų svorį. Nebent priimi sprendimą, kad minusų neperki, nes jie tau per daug kainuoja (visomis prasmėmis). Arba iš esmės perinstaliuoji savo norų sistemą. Panašu į smegenų operaciją tik daug migločiau. Nėra nei kraujo, nei baltų chalatų, bet ir narkozės niekas neduoda.
Balandžio pabaigoje sudarinėjau darbų iki rudens sąrašą. Liko kokie dešimt iš keturiasdešimties. Paskutinis skamba “sulaukti rudens neišprotėjus”. Šitas man atrodo pats svarbiausias.