Visada maniau, kad žmones kelyje sutinki ne šiaip sau. Bekeičiant gyvenamąsias vietas, n darboviečių ir šiaip, kur ne kur pasitaikius, pripranti, kad jie ateina ir išeina, atlikdami tam tikrus vaidmenis. Draugų, patarėjų, fotelio klientų, džiugintojų, tavo vertybių tikrintojų, seno suvokimo griovėjų, meilužių, erzinančių tavo trūkumų rodytojų, pakaitinių mamų, netikrų seserų, vaikų, guodėjų, mokinių ir dar daugybę kitų. Visi turi tik jam vienam skirtą vaidmenį. Uždangai nusileidžiant gali pavirpinti lūpą arba apdovanoti energingais aplodismentais už pasirodymą, bet niekada nebegedėti. Priimi tai kaip natūralų pradžios ir pabaigos ciklą. Nes taip turi būti. Tu irgi atlieki tam tikrą vaidmenį, kol būni. O tada atsisveikini ir išeini į kitą pasaulį. Tie žmonės netrunka ilgai, bet būna intensyviai.
Kartais, žinoma, žmonės lieka ilgam. Pastarieji jau turi daug daugiau vaidmenų savyje ir honoraras jų gerokai didesnis. Tokių žmonių – nelabai daug. Juos saugai ir “nešiesi” per visas patirtis, nutoldamas ir vėl suartėdamas, bet su žinia, kad yra ir bus. Gali suskaičiuoti juos ant vienos rankos pirštų ir šildyti kišenėj kai pučia žvarbus vėjas, nes tau rūpi. Jei visi rankos pirštai užpildyti, tai atrodo lyg ir gana. Naujų gi nelabai jau ir prisiųsi.
Su ta mintimi baigsis ir tas paskutinis šlakelis Briuselio. Buvo jis.. hmm.. tiesiogiai ir netiesiogiai netikėtas. Jame irgi buvo žmonių. Ir visokių vaidmenų, kuriuos dar kurį laiką prisiminsi su šypsena ir muzika.
Ir kai lieka nei daugiau, nei mažiau – mėnuo. Po daugiau nei metų rutinos, netikėtai kelyje į darbą tave vėl pasitinka besišypsantis dėdulė su akordeonu. O tada perki lėktuvo bilietą tik į vieną pusę. Ir neturi net menkiausio supratimo, nei kur bus toliau nei kaip, bet kažkaip ir kažkur bus namai. Ir žmonės bus. Ir bus gerai. (Na, bent jau žaislų pardavėjams. )
Kai geriausia tavo drauge tampa Intuicija, nustoji mojuoti prieš įnirtingą norą išprotauti neprotingus dalykus. Ch. André sako, kad “Gyvenime dažnai būna situacijų, kai mąstyti “apskritai” negalima.” Iš tiesų, į tuos minčių debesis grįžti gali bet kada. O po debesį užtenka visiems. Tokį, kokio užsisako. Nerimo, ramybės, pilnatvės, vienatvės, apmąstymų, pilką, pūkuotą, nuotykių, bambėjimo, formos it dinozauro, tvarkingai suplanuotą, naivų, harmoningą, lyjantį, ar tą iš laidų, metalinėje dėžėje – priklausomai nuo nuotaikų, pomėgių ir poreikių. (Sako, kad dabar viskas turi būti debesyse… )
Aš dažnai būnu paskendusi “aiškumo paieškų” debesy. Išlavinta tolerancija neaiškumui leidžia jame voliotis maždaug tol, kol jau pritrūksti oro. Nes tai nėra joks atradimų debesis. Pastarasis yra didelis ir gauruotas. Lankomas, apsišarvavus ryžtu ir drąsa atrasti net tai, kas nepatinka. Ilgai jame nepasivoliosi. Vis gi, patartina reguliariai, bet dozuotai. Maždaug kaip psichoterapija. Bet dar yra ir kitų lankomų debesų.
Nors pastaruoju metu, aš pati kartais esu debesis. Mėlynas.
**- O tu žinai, kaip reikia daryti blogą? – R. – Kam? – L.- Ne kam bloga, o kai rašo blogą? – R.