Dainos kartais gimsta iš lėto. Iš metų pokalbių nuotrupų, įvykių nostalgijos, naujai atsiradusio jausmo, prisiminimų vaizdinio. Tokios dainos lieka, prilimpa, tampa lopšinėmis draugų namuose, atsisveikinimais paskutinėse pažinties minutėse ar išpažintimis atvirumo valandėlėse, kai leidi sau. Užsirašai eilutę, kurią vėliau papildai po pusmečio, nes tik tada ji ateina. Ir gerai.Kartais jos gimsta labai greitai, kai įvykių eiga tokia greita, jog spėji sugauti tik jų uodegas į popieriaus lapą, kad nepražiopsotum. Tokios dažniausiai gimsta ir miršta, tiesiog taip. Iki galo neišdainuotos, nes praranda savo esmę, arba jos gyvavimo prasmė viso labo – tos kelios minutės žavesio, kurios baigiasi išmušus vidurnakčiui.
Turbūt panašiai būna su meile. Išgaruoja kaip rūkas ta, kuri miglota staiga ateina, pasidabinusi netikrais blizgučiais. O pasilieka vis tiek ta sraigės ritmu atšliaužusi, kažkurią akimirką tapusi mintinai pažįstama, keliais nubalnotais, netaisyklingai išsibarsčiusi po laiko tėkmę, ir net jei išsiderinusiomis stygom, tai vis tiek sava. Nuo pridegintų blynų kvapo linksta kojos. Net jei tų blynų nei kepi, nei valgai. Bet apie meilę aš nerašau. Nebent kartais dainuoju.
Pakelės akordeonistas jau keli mėnesiai kaip dingęs nuo laiptų. Visada einant pakeliui į darbą ryte žinodavau, kad palinkės geros dienos. Matyt nusprendė, kad mano dienos ir taip geros. Ir savo dainas jis groja kažkam kitam. Et. Pasisekė gi.