Praradai savo balsus. Aš žadėjau mylėt kol išdžius.
Trypdama kojom balą septintą,Kaip katė būriau “duok gyvenimą devintą”.
Lietūs išmirkė žiedus. Užtvindė akių vokus.
Rytą pro plyšį saulė į tamstą įlindo.Jai šaukiau: “Dar pabūk gal minutę kelintą”.
Saugau vaizdus atminty. Pavasariai penki praeity.
Bet tapyt nei patapt neišmokau labiau,Tik niūniuoju tau vidur gatvės garsiau.
Pardavėjas žilais smilkiniais nostalgijas siūlo keistai
Prisikimšus jų kišenes aš pilnai Klausiu: “ei, dėde, ar į vėją mainai?”
Atvirukai sulankstė kampus. Žodžiai prarado rimus.
Žydinčias vyšnias horizontai apsnigo. Kažkas rašė: “hmm. Tavęs pasiilgau”.
Aš eilių nerašau, aš dainuoti nemoku,
Jei reikėtų dar šokti, pasislėpčiau po suolu.
Jei mylėt negaliu, tai meluosiu be juoko,
Nes šaukei: “ei, tu dainuoki ant suolo”.
