Ne į temą
Besimokant naują kalbą įvyksta kažkoks konfjūzas smegenyse – jos stengiasi surasti žodį „naujai diegiama“ kalba, net kai reikėtų naudoti kokią senesnę įdiegtą versiją. Bandant kalbėti rusiškai – lenda koks nors prancūziškas nesusipratimas. Nuėjus į parduotuvę Ispanijoj, kažkodėl burbteli pardavėjai ne angliškai (kas būtų šiaip visai normalu), o vėl kokią nors nesąmonę, kurios turbūt net ištarti teisingai negali. Ir nieko toms smegenims negali padaryti. Jos va taip… Nuo manęs nepriklausomos. Tada gėdingai padavėjui sakai „nesuprantu, kodėl kalbu šita kalba“ jis pradeda juoktis ir viskas galų gale baigiasi gerai. Gauni savo puodelį kavos ir gali sau eit toliau (pageidautina – tylint). Bet aš ne apie smegenis (šį kartą).
“Namų” istorijos
Vidury Madrido šalia vieno centro, kuriame vyko mokymai, buvo parkas, kuriame buvo galima per pertraukas ant suoliuko deginti nosį. Visi parką mėgo labiau nei leisti laiką viduje. Reikėtų įsivaizduoti didesnio nei vidutinio dydžio tamsiaodę merginą iš Senegalo, kuri savo namais vadina Paryžių (bet iš tikro tai baisų kaimą už 30km nuo jo), slepiančią plaukus nuo akylų vyrų žvilgsnių po dviem skaromis, garsiai ir daug kalbančią, viską žinančią, viską tau kvailai ir nežinančiai paaiškinančią, kokių 20- ies, labai charizmatišką asmenybę, kuri griežtai neleido jos fotografuoti, nes yra susižadėjusi, bet ant kiekvieno kampo ir suvisais darosi selfius. (Gal ta taisyklė selfiams negalioja, aš dar neišsiaiškinau visų tos religijos niuansų.)
– Radvilė,Radvilė (kirtis ant ė), ateik, išversk, jis kalba angliškai.
Šią pertrauką jos auka tapo jaunuolis sėdintis ant suoliuko ir grojantis gitara. Kokių dvidešimtkelių blondinas.
– Pasakyk jam, kad išmokytų mane groti gitara.
Paaiškinu pasimetusiam jaunuoliui, ko ši kartais ribų nejaučianti dama nori. Šis nepiktybiškai perleidžia gitarą ir kažką ten parodo. Mokymasis trunka kokias 5minutes. Nieko neišeina. Dama pabrauko stygas, jaučiasi viską išmokus, atiduoda gitarą ir toliau sprendžia reikalus su saviškiais.
– O iš kur jūs ir ką čia veikiat?
Ir štai aš susiduriu su dilema, kai išgirstu man adresuotą tą klausimą. Aš lyg ir iš ten pat, iš kur jie. Bet ištikro tai ne.. Lyg kartu, bet visuomet atskirai. Sakau, “jie iš Prancūzijos, bet aš tai ne”. Ir sąvoka „namai“ tampa labai daugiaprasmiška, nes būnant taške C, nebežinai, ar tavo namai taške A ar B… Ir lyg abiejose vietose ir nei vienoje – tuo pačiu. Tik kalbant apie namus, papildymo nuolat reikia. Namo – į Lietuvą ar namo „į namą“? Akimirką atrodo, lyg pametus juos būčiau.
Taigi per 10 minučių apsikeičiam savo atsiradimo šitam taške istorijomis. Kitas šios istorijos herojus pasirodo buvo britas, turintis geografijos žinių, kuris metė viską (nežinom kiek ir ką), pasiėmė gitarą ir atsikraustė į Madridą pas ispanę mergaitę neribotam laikui mokytiS groti flamenko. (Na, ir turėti ispanę mergaitę.) Ta proga gavom mini koncertą, o tada visi išėjo „namo“, kad ir kur jie tą akimirką buvo.
Apie tai, kad žmonės daugiau nesiruošia sugrįžti gali suprasti iš to, kaip jie susirenka daiktus, paskutinį kartą išeidami. Gal kokią kojinę palieka. Vieną. Nežinia kam…