2014 10 03. 11:00.120km/h. Negaliu rašyti. Paskutinį kartą vairuoju Murzylką.
16.10. Kokių 2000 km aukštis. Ir aš skrendu…Į 2013 metų vasarą, į 2014 metų pavasarį ir į naują rudenį. Į mintis apie savi-kūrybą ir keliones po vieną. Palikusi sergančią katę, nuvalytas nuo nuotraukos dulkes, nepasiektus lūkesčius ir išgyventus nusivylimus, namus ir žmones, užbaigtą „atsisveikinimų sezoną“ , nežinios baimę, parduotą Murzylką, spalvotus pieštukus. Gaila? Ne. Nes turbūt visuose pasaulio kraštuose yra spalvotų pieštukų… Nes šiandien ir rytoj yra kita diena. Ir joje (kad ir trumpai) reikia gyventi bendrabutyje, kurio koridoriuose smirda/kvepia rūkoma žolė. Ir tai yra daugiau, nei gali gauti sėdint ant senos katės nubraižytos sofos.
Final destination? Sako mergina prie langelio.. Šįkart Paryžius. Ir šią akimirką aš esu Pablo, tik dviratis manęs laukia vietoj.
Ir kai manęs klausia „Kada grįši?“, aš vis sakau „po metų“, bet iš tiesų – kelio atgal į šiandieną juk nėra :).
2014 10 06. O pro durų apačią veržiasi žolės dvelksmas… Naujus metus pradėsiu apsvaigus.
