Prieš kokius dešimt metų dalyvavau novelių rašymo konkurse. Pamačiau skelbimą ir kad bus kažkoks prizas. Nieko labai negalvojus, išsiunčiau neseniai gimusią raštliavonę iš mini kelionės traukiniais po Europą. Nežinau, kiek konkurse buvo dalyvių, bet laimėjau trečią vietą ir berods 300 litų. Tai man tada buvo labai daug pinigų. Nusipirkau raudoną Samsonite kuprinę nešiojamam kompiuteriui. Prieš metus ją pardaviau Vinted‘e už 40 eurų. Sakyčiau visai neblogai prasisukau.
Niekada nesitikėjau ten „pavaryti“ geriau nei kiti, siunčiau, nes patiko rašyti. Niekada to labai ir nesureikšminau.
Pasišlykštėjimo jausmas būti lygiuojamai su kitais, mane lydi nuo turbūt tų laikų, kai dar net nepamenu. Vienam iš savo augintojų visada buvau už visus blogesnė. Dėl to turiu nuolatinių reikalų su žema saviverte. Dėl to niekada nedalyvavau ten, kur reikėtų tiesiogiai konkuruoti. Bet kokioje srityje. Ar tų gabumų, kuriuos gavai gimdamas, ar tų, kuriuos uoliai valandų valandas praktikavai ir mokeisi. Ar šiaip iš sportinio intereso. Turbūt net santykiuose nepakenčiu konkurencijos. Neištikimybė man nepateisinama vien už tą faktą, kad priverti kažką jaustis blogesniu už kitą. Ir nežinau ar už tai yra šlykštesnis jausmas.
Gal todėl, iki šiol manęs ar mano vaikų palyginimai su kitais man sukelia šiokį tokį žiaugčiojimo refleksą. Ir tai visiškai nepriklauso ar tas palyginimas yra teigiamas ar neigiamas. Manau, kad įmanoma didžiuotis faktais, palaikyti ir padrąsinti be jokio neskanaus prieskonio, pavadinimu „-iau nei…“.
Kitas kraštutinumas turbūt išaugina aroganciją, o tai man irgi neskamba patraukliai. Išlaviruoti tarp šių dviejų polių labai sudėtinga, dėl to dar prieš ViP sakiau sau, kad niekada nelyginsiu savo vaikų su kitais ar tarp savęs. Tai buvo tarsi „geros mamos“ apibrėžimo dalis. Taip manau iki šiol. Savaime suprantama, kad vienus dalykus jos darys geriau, o kitus prasčiau. Juk jos skirtingi žmonės. Taip ir turi būti. Bet aš noriu auginti ne konkurentes. Daug labiau norėčiau auginti sąjungininkes.
Tikiu, kad gyvenime daug sveikiau daryti, nes norisi ir malonu. Nemanau, kad dėl to turi liautis siekti gerų rezultatų ar nedalyvauti konkursuose. Bet visada bus tų, kurie įtakingiau rašo, gudriau kalba, daugiau uždirba, gražiau šoka ir turi vešlesnius plaukus. Lygiai taip, kaip visada bus tokių, kurie neskaniau daro valgyti, nemoka megzti ar nepataiko į taktą. Ir ką? Nieko. Tai absoliučiai nesvarbu. Nėra jokios reitingų lentelės, kurioje būtų žymimi balai už tai, ką darome blogiau ar geriau už kitus.. O kaip su mėlynesnėmis akimis? Ar jos gauna daugiau taškų, nei rudos? Net jei tokia ir egzistuotų, ką gautum, jei nuolat būtum reitingų viršuje? Turiu įtarimą, kad nemigą ir skrandžio opą.
Kažko (ne) darymas yra tiesiog faktai. Absoliučiai niekaip nesusiję su kitais žmonėmis.
Palyginimai su kitais nenorom skatina konkurenciją, kas mano nuomone iš esmės yra žalinga. Vietoj siekti rezultato tam, kad būti geram sau, dėl to kad įdomu ir galbūt kitą kartą daryti geriau nei padarei prieš tai, sieki kažko vien tam, kad būtų geresnis už kitą? Tai nemokamas bilietas į depresyvumą, bet ne į pergalę. Nes dažniausiai visada atsiras tų, kurie tave aplenks. Jei ne šį, tai kitą kartą.
Aš vis dar kasdien mokausi savęs nelyginti ir neužsiimti savibauda. Aplinka žinoma tam nepadeda. Vienus dalykus darau gerai, o kitus blogai. Jei pasimokau, turiu galimybę pasitaisyti ir klaidų nekartoti. Jei ne, kartoju dar sunkiau. Bet daryti nei geriau, nei blogiau ar net taip pat kaip kitas, aš tikrai nenoriu. Noriu daryti savaip. Kad ir susiglamžius.
Kaip tavim didžiuojuos. Tu augi ir tvirtėji, žavi ir įkvepi. Nelyginant su niekuo, lyginant tik su tavim 🙂 Gyvuoji :*
Perskaičius gautą komentarą, kad jis atsirastų viešas, jį reikia “approve’int”. Tai dabar galvoju, ar aprūvinu komentaro faktą ar turinį 😀 :*
Jaučiu pats sau ir esi didžiausias atskaitos taškas 🙂