Paskutinį kartą kino teatre buvau 2015 m. pavasarį. Tuomet prancūziškai neprancūziškus vaikus vedėme į kažkokį multiką. Po jo ėjome į parką, kuriame Hafsa ir kiti vaikai žaidė su kamuoliu. Hafsa buvo šešerių metų populiariausia viso centro mergaitė. Vaikai pešdavosi, pas ką komandoje tądien ji žais, o auklėtojos net ir nesistengė slėpti savo palankomu minėtam asmeniui. Na žinote, visur būna tokia mergaitė. Tądien parke netikėtai kamuolys stipraus smūgio iš kojos palytėtas skrido į Hafsa veidą taip, kad ledų pardavėja, regėjusi smūgį, davė ledų porciją prisidėti prie degančio skruosto. Deja, pasišaldžiusi skruostą, Hafsa negalėjo tos ledų porcijos suvalgyti, nes sirgo cukriniu diabetu.
Dar prieš šį kartą, kine buvau kokiais 2011, žiūrėjome Tadą Blindą. Ėjome vidury dienos, tuomet salėje sėdėjo kokie keturi žmonės ir toks ėjimo į kiną variantas man labai patiko. Nemėgstu eiti į kino teatrą. Ten nėra sofos ir dekučio. Negali sau patogiai išsidrėbti ir paspausti pauzės, kai nori į tualetą. Na ir dar žinoma tas įpratimas vengti masinių renginių. Šitą nemėgimą beje labai padeda transformuoti vaikai. Su jais atsiranda kitas dalyvavimo kažkur tikslas. Nežinau, ar tai, kad pramogauti lengviau nei sėdėti namuose ar bendros veiklos siekis, bet nosies raukymo dažnumas minioje sumažėja dešimteriopai.
Taip atsitiko šis kartas, kai aš beveik būčiau ėjusi į kino teatrą. Tuomet aišku įvyksta įvairių pasipriešinimo pretekstų: 1) Suderinti, kad kažkas pažiūrėtų vaikus yra labai daug energijos atimantis reikalas. Tos energijos, kurios kiekį šiuo metu turiu rezervuotą ir tokioms deryboms jos neeikvoju. Jei mirtinai nebūtina. 2) Turėjau įtarimą, kad galiu kokią pusę filmo pražliumbti. Na ir tas mano ašarojimas tai tikrai nieko gražaus ir estetiško kaip ekrane, kur taikiai skruostu sliuogia dvi ašaros lyg profesionalūs slidininkai nuo kalno viršūnės per olimpiadą. Užtinimas maksimalaus lygio, snarglys iki kelių – ne kitaip. O užtinimas kažkaip irgi mielesnis namuose. 3) Nepagrindinį vaidmenį čia, žinoma, suvaidina ir kalytė Sociofobija, kuri, kad ir labai prijaukinta, kartais vis tiek iššiepia dantis primindama, jog kažkur šalia egzistuoja visada. Kasdienybėje ji jau nesikandžioja, bet kai kurių veiklų jos dėka aš gyvenime niekada nedariau ir nedarysiu. Nepasakyčiau, kad nors kiek ir norėčiau.
Bet išaušo ta diena, kai tą minėtą filmą jau atsirado galimybė išsinuomoti internetu. Retai kada taip su nekantrumu laukiu galimybės pasižiūrėti kiną. Ir kai pagaliau V.i.P sumigo, paskendau ekrane.
Formaliai aš apie kiną nieko neišmanau, todėl nei girsiu, nei kritikuosiu. Manau, kad „geras“ filmas būna tada, kai būna tikrai labai objektyviai geras, arba tada, kai labai arti. To užtinimo tiesą sakant, taip ir nesulaukiau. Gal net priešingai – tokio lengvumo jausmą atnešė. Gal dėl to, kad pasirodė daug lengviau nei realybė… Nepaisant pabaigos.
Į kiną aš 2019 (dar) nėjau. Bet būtų buvę verta.
„Išgyventi vasarą“.