Žmogus turi keistą manierą vis norėti priešingai nei turi. Garbanotų plaukų, kai savi tiesūs ir tiesių, kai garbanoti. Kad glostytų, kai muša ir muštų, kai glosto. Kad paleistų, kai stengiasi laikyti, ir prilaikytų, kai per erdvu. Vėsos per karščius ir šilumos per speigą. Ko nors saldaus, kai per sūru ir dešros po torto. (Atsiprašau tų, su kuriais viskas gerai ir nieko priešingai nenori. ) Bet didi dauguma kažkaip nesąmoningai nori. Taip karuselė nesustoja suktis. O norim, kad sustotų. Kai akimirkai sustoja, supanikuojam ir norim, kad toliau suktųsi. Ir taip be pabaigos. Tos kitos medalio pusės. Tik medalis kabo po kaklu nukaltas toks, koks yra.
Tuo tarpu užsikerpėjus namie, akimirkomis norisi eiti laukais. (T.y. ne laukais, o kažkur prasmingai.) O, kai vis kokie aplinkiniai man sako “tu išeik iš namų”, įsižeidžiu kaip povas, kad mane išvaryti bando. Na, aš ir išeisiu. Tik šiaip sau išeiti man nepatinka.
Apskritai nemėgstu daryti nieko šiaip sau. Aš nemoku mėgautis procesu, todėl visokie ten “šiaip sau”, kurie neturi prasmės ir numatomo rezultato – meh. “Tu išeik iš namų” aš priimu kaip asmeninį įžeidimą ir “bandymą manimi atsikratyti”. Nejuokauju. Panašiai kaip vaikystėje, kai sakydavo “tu eik su vaikais pažaisi”, o tie vaikai visi tokie daug mažesni bambukai ir tau daug įdomiau klausytis suaugusiųjų plepalų. Lyg man čia būti nepriklauso/negalima/nereikia. Praėjus n metų suprantu, kad intencija gera ir koks turėtų būti jos rezultatas. Bet tas šleikštulį sukeliantis jausmas vis tiek lieka. Dar panašiai jaučiuosi, kai kas nors liepia eiti miegoti, nes gal aš neprimiegojus per naktis dėl vaiko valgymo/dantų/pilvo. Vietoj liepimo man išeiti iš namų (šiaip sau) tiesiog galima kur nors mane nusivesti. Visais kitais atvejais – nereikia manęs kur nors vaikyti. Na, bet ta kruopa manęs, kuri supranta, kad tai iš tiesų yra vardan kilnesnio tikslo, pradėjo ieškoti, kur jai čia eiti. Pramogauti ar atostogauti aš viena nenoriu. Pramogauti aš noriu su šeima. Jei šeima nepramogauja, reiškia nepramogauju ir aš. Jei neturiu savo šeimos, tai susirandu kokią svetimą ir pramogauju su ja. Nejuokauju. Bet viena aš galiu ką nors veikti, ko negaliu su šeima. Pavyzdžiui, eiti į kirpyklą, lakuotis kojų nagų (tikrai smagiau nei miegoti) arba mokytis.
Jau kokius n metų patyliukais murmu, kad noriu ko nors naujo išmokti vietoje to dulkančio dėžėje diplomo. Taip niekada ir nepradėjau, nes neva nebuvo laiko, neva nebuvo už ką, neva netiko dienos, kuriomis vyko pamokos, neva netiko kalba, kuria mokė, neva… netikėjau, kad iš to, kas nors išeis ar kad galiu išmokti. Ar tikiu dabar? Nei taip, nei ne. Nors iš esmės, aš tikiu bet kokio žmogaus galimybe mokytis naujų dalykų bet kuriame amžiuje, nebent tau dreba rankos ir tu nori būti mikrochirurgu. Jei ne dabar, tai kada? Susimokėjau už kursus, susiradau auklę. Aleliuja. Aš išeisiu iš namų. Atstokit.
Ir aš supratu tą, kuris dabar galvoja “o kad mane kas iš namų varytų”. Aha. Čia apie tuos pačius medalius. Aš lygiai taip pikta būčiau, jei man sakytų “tu tik neik iš namų iki V pilnametystės”. Ir manau, kad su tais priešingais norais yra viskas gerai. Kaimynas iš šešto aukšto savo vaikams sakydavo “nori – reiškia gyveni”, kai anie ko nors norėdavo ir negaudavo. Na… ne taip jis ir klydo.
Kol kas tik labai įdomu, kokiais decibelais pasireikš Vėtra, kai ją pirmą kartą su nepažįstamu žmogumi namie paliksiu. Bet anksčiau ar vėliau, juos vis tiek kažkam teks išklausyti. Tai geriau anksčiau. Kad visi mažiau iš namų varytų.
2018.01.15
“Kur gi ten tau po penkių mėnesių išėjus.”