Ar žinai, tą jausmą, kai paskutines trisdešimt sekundžių prieš nusileidžiant lėktuvui stebi pro langą į žemę taip, lyg iš aukšto į didelį spalvotą kilimą su žaisliniais lego nameliais, skirtingais mašinėlių modeliukais, miniatiūriniais arkliukais ir balomis vietoj ežero?
Atrodo, kad ištiestum savo gigantišką ranką per lėktuvo langą, pakeltum tą raudoną mašinėlę, pastatytum ją ant kito namo stogo, gerai nukratytum vandenį nuo valties dugno, ištraukęs ją iš balos. Dar gal pertiestum kokį tiltą į kitą vietą, o automobilių stovėjimo aikštelėje visas mašinas sudėtum ratu, kaip mandalą… Ir tą akimirką, kai lėktuvo šasi paliečia žemę, tavo didybė sumažėja ir susikiši rankas į kišenes, nieko nepridirbus.
O jei yra kažkas didesnis, skraidantis kokiu trisdešimt sekundžių atstumu virš tavęs, manipuliuojantis kiekvieną tavo žingsnį: kilnojantis tave iš vienos šalies į kitą, rengiantis, maitinantis, įsodinantis į automobilį, stumiantis jį link darbo, į tavo lovą įmetantis kitą žmogų. Arba netikėtai jį išimantis, kad žiūrėtų, kaip pasimetęs blaškais lyg voras be vienos kojos… o kas, jei JO nėra? Virtinę savo veiksmų pavadini „nes taip reikia“, nors iš tikro jie vadinasi „taip paprasčiau“, nes pamiršai išgirsti tai, „ko nori“.
Kokią minutę suabejoji, ar žmogus iš esmės sugeba pakelti visų savo sprendimų atsakomybės svorį. Kita vertus, (ne)galėti juk irgi nusprendžia pats. Ir širdy „balamutą“ dėl keisčiausių priežasčių pats pasirenki.. Aš gal paslapčiomis tikėsiuosi, kad ponas Sąmoningas Pasirinkimas ir panelė Maištinga Nesąmonė sumes skudurus į vieną guolį. Kitaip gaunasi arba per daug rimta, arba per daug neatsakinga.
P.S. Iš esmės manau žmogus gyvenime nepražus tol, kol žinos kelią link skanios kavos.
