Šis pavasaris man tarsi penkios minutės.
Tos pačios baisiausios/ geriausios / įtempčiausios/ laukiamiausios ir kitos -iausios penkios minutės, kurios lieka iki kito etapo. Žinai? Tas penkias minutes, kurios liko iki atostogų, iki egzamino, iki pirmo bučinio, iki dienos, kai išeisi iš darbo, iki tol, kol gėlės pumpuras sprogsta, iki gimdymo, iki kraustymosi, iki pokalbio prieš darbą, iki naujo diplomo, iki plaukų nukirpimo, iki danties rovimo iki baisiausio ir laukiamiausio sprendimo gyvenime. Milijonai paskutinių penkių minučių versijų.
Tos paskutinės penkios minutės gali virsti valandomis, dienomis, savaitėmis ar sekundėmis, bet vis tiek žinai, kad tai TIK penkios minutės. O po jų bus skrydis nuo skardžio, kur arba skrisi arba .. ne. O po jų jau niekada nebebus taip pat.
Viskas aplink per jas tarsi sulėtėja, sutirštėja, lyg kisieliuje pasaulis plaukiotų. O tu nesi nei jau ten, nei dar čia. Šiek tiek galva sukas. Širdis greičiau plaka. Mintys 789 km/h greičiu laksto. Esi lyg tunely, kurį per penkias minutes turi pereiti ir viskas už jo – šiek tiek keistoka. Tas gimimas, kurio data preliminari, bet lyg ir aišku, kad neišsisuksi. Ir sukilęs nerimas, kas bus po penkių.
Ir ką? Ir nieko.
Sustoji. Kvėpuoji. Būni savo penkias minutes. Numoji rankas į nesąmones šalia. Žinai, kad praeis. Dar žinai, kad jų nei pagreitinsi, nei palėtinsi. Šiek tiek levituoji. Baisiausias ir laukiamiausias savo penkias minutes.