Žaviuosi žmonėmis, kurie natūraliai moka matyti dienos džiugesius. Gal taip kiekvienas mokėtumėme, jei akimirką sustotumėme ir dėmesį atkreiptumėm. Na, juk bet kokiu atveju rastum, kuo pasidžiaugti. Neva – „Šiandien nesnigo. Bet juk birželis.. Na, taip. Tai kaip gerai, kad nesnigo.“ Ir panašiai. Bet būna žmonių, kurie tą moka daryti labai natūraliai, be jokių pagalvojimų, tie džiugesiai liejasi per kraštus ir jiems nieko nekainuoja. Pageidautinai – ir kito neerzina.
Aš sąmoningai mokausi akimirkas fiksuoti. Paprastume. Kasdienybe. Bet kur. Man reikia sau priminti, kad akimirką pamatyti, ją pasistebėti, pasigrožėti (kartais pasigėri tuo, kad ji ne mano). Ir jau truputį daugiau nei šimtą dienų visai sekasi tą daryti apčiuopiamai. Daug jų užima ropinėjantis lėliukas, bet pasitaiko ir kitų.
Dar būna akimirkų, kurių nespėji įamžinti. Arba spėji fiksuoti, bet jos lieka už viešo eterio ribų. Tokios akimirkos, kurių daugiau akių ir nebepamato. Nes dažniausiai tos, kurios skirtos didesnei auditorijai, kad ir kiek būtų gražios, ima ir kažkaip praranda svorį. Ar gal aš tiesiog nemėgstu viešų renginių. Į jas pradėjau žiūrėti abejingomis akimis, nes geriausi pasirodymai visgi vyksta užkulisiuose, paprastoje buityje. Ir šiaip suprantu, kad buitiniai mažmožiai man yra tikrasis lobynas, kurį gali atrasti, jei turi su kuo dalintis. Be to, mane nervina tie aikčiotojai, kurie dažniausiai mato tik vieną medalio pusę. Bet šį kartą ne apie tai.
O apie tas akimirkas, kurias labiausiai ir norisi susigerti į vidų. Kai dukra su tėčiu užmiega identiškomis pozicijomis ir iš nusvirusios rankos ištrauki apytuštį buteliuką pieno. Kai ji nesiliaujančiai krykštauja, nes neužmigus buvo atsinešta atgal į kambarį dar pažaisti. Kai V kur nors bumbteli pakaušiu ir po to meiliai prisiglaudžia paguodos. Tos sunkios klapsinčios akys sekundę prieš užmigimą. Kai girdi keistas pasakas sklindančias iš vonios kambario, jiedviem besikeičiant sauskelnes.
Kai V pravirksta, jei kas nors riktelna (tą minutę aptinku panašumą į save, kuri netoleruoja riksmų ir isterijų. Tai mane visada labai egoistiškai džiugina. Tikrai.) Kai man sako, kad aš atsidūstu taip pat kaip V, o ji taip, kaip aš. Kai po ilgesnio laiko grįžti namo ir visi trys okupuojam savus sofos kampus prieš teliką užsiliūliuodami namų ramybėje su fone sklindančiu „bebetetenenee“ gugavimu. Kai valgydama V nusičiaudi ir visas maisto turinys lieka ant jį maitinančio asmens (daug labiau džiugina, kai ne ant manęs). Kai V dalinasi savo plastmasine žuvimi su tėčiu. Kai išgirdusi rakinamas duris pradeda krykštauti, nes įtaria, kad jis grįžo namo. Ir tą sumišimą, kai lyg akimis klausia manęs „ar čia dabar galima su juo žaisti?“ po keleto dienų nesimatymo. Kai „netyčia“ apsitaško fontane. Dar tuos keistus lopšinių tekstus, kuriuos girdint norisi kikenti, bet susivaldai, nes žinai, kad bet koks krustelėjimas pajudins besmingančius į sapną slibinus.
Tomis akimirkomis pamiršti visas, kurių metu raukei nosį ir tampei lūpą, nes mano mažas aš kartais pavydi savo vaikui tėčio, kuris kartu bedūkdamas užsistato guzą galvoje. Nepaisant minutės ašarų, kokios geros vis gi būna tos guzuotos akimirkos.