Simetriją įsivaizduoju kaip dvi gulbių ežerą šokančias balerinas, su juodais triko, vienodo ūgio, pėdų ilgių ir teisingai susegtais kuodais plaukuose. Tokią surežisuotą akimirką, kai jų puantai žiūri į skirtingus kampus, o viena kitą jos matytų lyg savo atspindį veidrodyje. Tokia neapčiuopiama, nepažįstama iliuzija, kurios kasdienybėj apsidairius nerasi, nes net viena stalo koja pasisukus, o ir veido pusės tavo skirtingos (abiem prasmėm). Taip ir apie tuos visus „Teisingus“ dalykus, kurie nepatraukliai nusėda antrame plane. Surežisuoti dalykai nelenkia kojų ir nesuka galvos. Nebent būtų labai gera režisūra, kas ne taip dažnai pasitaiko.
Ir visais pjūviais pamatavus visus pragyventus metus lyg senus pasakų personažus atpažįsti tos būtos asimetrijos vingius ir žavesį, net jei dvi jos dalys nesueina į vieną laiką. (Arba net jei savo turiniu jos ne tokios ir žavios, bet pamotės pasakose irgi buvo nekažką.) Lyg ta uodega, kuri niekur neitų be savo šeimininko. Naujagimius, vos spėjus ko nors išgedėti. Trumpesnį sijoną lydinčias ilgesnes kojas. Kavos ir pieno santykį puodelyje. Žmones, kurie išeina ir grįžta kitais. Minią, kuri pakeičia vienatvę. Tas audras po atoslūgių… ir naktis po dienų. Ir atvirkščiai. Lyg tam, kad nebūtų per daug nuobodu. Kad turėtum, tą, ko būtų ilgu. Lauktum tos antros gero filmo dalies. Nes taip turi būti. Taip gamtos sudėta. Ir niekada nežinai, į kurią pusę ši „nusimetrins“. Vis sakau, kad noriu krištolinio rutulio (kaip tikra ragana), kad žinočiau. Bet nereikia gal? Tegul gyvena abi. Netikėtai.
Be trumpesnio, matyt, nebūna ilgesnio. O “ dar nenusipelniau”, kažkada pakeičia “jau”…
Mano asimetrija būna labai buitiška. Prabundi ryte be dešinės kojinės ir kairės ausies kamštuko.
Dar nesumąsčiau, kokia asimetrija lydi sugedusias balkono duris, kurios nebeužsidaro. Šalta gi. Antro jos dalis gal dar neatėjo.