Šiuose, kaip vaikai sako, “atostogų namuose”, esu ne pirmą ir turbūt net ne penktą kartą. Jau dešimt metų į juos užklystu. Skirtingais metų laikais, žmonių sąstatais ar sąlygomis. Tokie beveik savi jau tapo. Per metus jie kažkiek keitėsi. Bet čia visada buvo paveikslų. Gal ne tiek daug, kiek buvo prieš tampant nuomojamais, bet keli vis dar likę.
Paveikslai ne visai mano skonio. Nors reikėtų prisipažinti, kad niekada nežiūrėjau į juos su paveikslams derama pagarba. Nebūčiau pasakiusi apie ką jie. “Su medžiais kažkas tamsaus” – išpyškintų mano vidinis neišmanėlis meno kritikas. Per tuos n kartų dabar pirmą kartą pastebėjau priešais kabančiame paveiksle ne tik medžius, keliuką, bet ir vienišą namą ugningu stogu bei baltomis langinėmis. Tikiu, kad nepamatytas namas turi savo istoriją, viduje verdančius gyvenimus. Lygiai taip pat kaip graublėti dažų sluoksniai, kurie man dažnai gražiau už patį turinį. Įsivaizduoju tą tirštą spalvingą masę keliaujančią potepiais, kol niekas virsta kūriniu. Mintyse atgyja dažų kontūrai liečiami pirštais.
Nepamatytas namas, nepamatytame paveiksle. Lyg prieš pačią paveikslų prigimtį eičiau.
Kelias dienas galvojau apie tuos paveikslus Ir kaip labai mes norim būti pamatyti. Nesvarbu kur. Kolegų darbe, antros pusės, mamos ir tėčio ar draugų. O ar dažnai leidžiamės būti matomi ? Be eilėraščių, teatro scenos ar kokio kito podiumo, kaukių, dažų sluoksnių, išmoktų tekstų. Tiesiog.
Matomumo poreikį labai gerai išreiškia vaikai, kaip tik tą akimirką, kai užsisvajoji apie kažką kitą. Nebūtinai visada tinkamais būdais. Netikiu, kad suaugus šis poreikis dingsta. Gal tik subtiliau jį išreiškiame, jei iš viso kažkur neužslapstom, net patys save pamiršę pamatyti.
Nesu tikra, kaip dažnai iš tikrųjų matome ir kitą. Ne prabėgom, ne iš mandagumo. Neužbėgant kitam už akių su savo žinojimais, patarimais ar pačiu savimi. Jei esi pasiruošęs matyti. Jei gali.
Keletą minučių vakare paveikslą per langą užlieja besileidžiančios saulės atspindys. Jis nusidažo auksinėm spalvom. Įsivaizduoju kaip su šiltu duonos kepalu paveiksle eina žmogus. Pakviestas vidun užeina sušilt, sviestas lėtai tirpsta tepamas ant garuojančios duonos riekės. Niekas nekalba. Bet visi išgirsti.
***
Vėtra atvykusi į “atostogų namus” apsižvalgo: -Mama, ar čia gyvena vaikai ?
– Na, kažkada gyveno, – atsakau.
– Kas ?
– Du berniukai.
– Kur jie dabar ? Kodėl čia nėra jų žaislų ?
– Hmm, manau kažkada buvo, bet berniukai užaugo.
– Ką jie veikia dabar ?
– Na, gyvena. Gal būna aukščiausiojo teismo teisėjais, o gal didelio laivo kapitonais… (Šypt)
Pagalvojau, kad beveik visuose namuose, tam tikru metu gyvena vaikai. Užauga ir kažkuo tampa. Tikiuos, kad tapdami, ne visi nustoja žaist.
-Patricija, atsargiau, neištepliok paklodės uogom, ji gi ne mūsų!
-Gi nieko tokio. Apversim, niekas nepamatys. – P.
Negaliu ginčytis. Kartais yra dalykų, kurių reikia ir nematyt ;).