Sausakimšam traukiny šalia prie tavęs prisėda jauna vengrė smuikininkė, kuri dabar keliauja iš Londono į Duseldorfą, bet poryt jos laukia skrydis į Singapūrą, o iš jo kelionė į Hongkongą. Sako kuo tu vardu? Ir tas mano vardas sukelia šiokio tokio sudėtingumo momentą ir abipusį nusikvatojimą, kai prašo pakartoti, nes ji yra Julia ir viskas gi kažkaip daug paprasčiau. Aš vis svarstau, ar taupau ant naujo kompo ar ant kelionės į kokią nors pagaliukų šalį. Kol kas daugiau svarstymo nei taupymo…
Namai nejučiom praranda savo vardą. Traukinys šiandien labai tarptautinis. Aplink pavasaris. Būna supranti tą iš besiporuojančių aplinkinių arba paūmėjusio skrandžio skausmo. Šį kartą labai pavasaris. Būna žmonės turi kokį nors gyvenimo tikslą, kuo nors tapti, kiek nors uždirbti, į ką nors užlipti, ką nors parašyti, sukurti ir t.t. Ir panašiai. Aš su konkretumu tikslų klausimais turiu šokių tokių keblumų. Turbūt mano tiklas – susigalvoti tikslą.
Negaliu sakyti, kad einu į niekur. Tiesiai per aplinkui einu į kažką, kas šią akimirką sustabdo mane Briusely. Panašu, kad susigalvoji sau tikslą, kurio nebūtinai tau ir reikia, bet kol nežinai ko reikia, tai leidi jam bujoti, o kai jį įveiki – susikuri naują. Taip aš būnu. Ir tikslas mano apie buvimą. Jaukų, saugų, komfortišką ir patogų. Dar gražų ir skanų.
Nesu tikra, ar ant savo sofos komforto per maža ar per daug. Kita vertus principu “nu bet argi rasi, kur geriau” gyventi irgi būtų liūdnoka.
Apie tą saugumą ir komfortą bekalbant.. Viso to ironija sužydi, kai tavo kraustymąsi į kitas šalis kasmetus pasiveja sprogimai.. Klausia vis – ar nebijai? Gal tu namo važiuok.
Gyventi baimėje yra daug baisiau nei mirti. Ir tam nereikia, kad kas nors sprogtų.
O baimės dažniausiai keliauja kartu neapmokęstintu besvoriu bagažu be patikros kertant bet kokios šalies sienas. Tai vienintelis dalykas, nuo kurio nepabėgsi.
Aš šią akimirką iš esmės renkuosi nebėgti. Ramiai sau vaikštinėti savyje ir tame, kas yra. Pratuštėjusiomis gatvėmis, nutilus žmonių klegesiui, sirenų ir malūnsparnio ūžesio fone. Akardionisto šiomis dienomis ant laiptų nematyti.. Pabuvome Šarliu.. Dabar pabūsime Briuseliu.
Na. Svarbu juk kažkuo būti, ar ne?