Visokią. Tą, kur atrodo, kad daug kartų pasakoju tą pačią istoriją. Ir apie gyvenimą tarp n kalbų. Ir ne tik apie kalbą.
Apie angliškai Prancūzijoje. Reikėtų daryti prielaidą, kad ši šalis yra didelė, išsilavinusi, marga ir turbūt itin “tarptautinė”, nepaisant to – “Mes mokomės anglų mokykloje… bet kažkaip taip ir neišmokstam..” – šitą man be abejo aiškino prancūziškai. Taigi darbe angliškai mokančius asmenis galėčiau suskaičiuoti ant vieno piršto. Ir tai ne pilnas tas pirštas būtų. Tai ar ten arogancija, ar tinginystė, ar principai, ar dar koks velnias bebūtų, su anglų kalba daugeliui čia bėda. (Bet aš nesutikau visų žmonių, tai tikrai nedarau išvadų apie visus ir nenoriu veltis į politines ar dar kokias diskusijas, kaip gi čia taip istorijoje susiklostė…) Pavyzdžiui, šeštadienio turguje žuvies pardavėjas pamatęs, angliškai klausia ar gera žuvis buvo praėjusią savaitę ir kur šį kartą dingo draugė…
Apie prancūziškai manyje. Aš turbūt niekada tiek daug netylėjau. Nes tai, kas vyksta, kai bandau kalbėti ta kalba – daugių daugiausiai gali būti pavadinta “veblenimu prancūziškai”. Tokių sakinių, kaip “Aš esu graži mergina ir mėgstu šokoladą” mano galvoji apskritai nėra (priešingai nei vienos sutiktos kolegės, kuri būtent taip stengėsi pademonstuoti savo anglų žinias). Vis gi, kai atidarius namų vartelius mane atbėga pasitikti kaimynų šuo , mygom sėkmingai sugalvoju kaip teisingai tą žinią reikia pranešti kaimynui, kol šuo nespėjo palaikyti manęs višta. Kai šuo šį lindimo pro skylę tvoroje veiksmą kartoja antrą kartą.. palaukiu kol kaimynas pats ateis. Jo vardas net galėtų būti Mohamedas..
O įdomiausia šito socialinio eksperimento dalis, kad kalbos mokėjimas turbūt prilyginamas IQ skaičiui. Ir jei tu nekalbi prancūziškai, tai ne tik tie keli aplink galvoja, kad jis mažiau nei mažai. Bet kartais ir pati pradedi taip jaustis… Ir čia turbūt ne tik kalbant apie kalbą…
Apie lietuviškai namuose. Kai grįžus namo atrandi kokią padalą interneto (negi taip sunku įvesti tą sumautą internetą???), prasideda nuotykių pasakojimai ir daugkalbystė kiekio prasme. Ir kai įsijautus tauški apie šunis, vyrus, vaikus ir kad už porą turguje mokėjai 8 centus (suprantu, kad poru gyvas nebūsi, nu bet 8 centus!???), o sugyventinis(-ė) ko nors paklausia, tik iš jo(-s) veido išraiškos supranti, kad atsakymą pili lietuviškai… Ir taip nutinka ne tik man vienai.
Ir laiškus į pašto dėžutę gauni lietuviškus. Ir tai yra gersiausia pašto dėžutės dalis.
Apie vengriškai, portugališkai ir ukrainietiškai. Taip būna vėlais vakarais. Kai skambina broliai/mamos/draugės ir “kiti vietiniai”. Atrodo, kad kiekvienam kambary įjungtas kitas kanalas.
Apie krebždesius, nežinoma kalba. Dar neišsiaiškinau – ten pelės, katės, šunys, vėjas, lietus ar koks kitas velnias man neduoda miegoti naktimis. Tai ramus miegas vis dar retenybė.
Turbūt šiam kartui ilgos kalbos užteks.
P.S.
Kai vairuoju naują dviratį, negaliu kalbėt jokia kalba… Taip greit važiuoja, kad net vardo nespėjau sugalvot.
Šioje šalyje aš nemegsiu. Arba prašau ką nors užsiimti siūlų kontrabanda.
Pradedu įtikėti versija, kad prancūzai kamšo langus su tooookiu perkamu kiekiu batono. Aš tuo tarpu stengiuosi nepasiduoti bagečių manijai. Vis gi, šiandien negalėjau praeiti pro tai, kas galėtų būti panašu į praskiestą juodą duoną pavadinimu “Baltic pain“. Šito kalambūro manau net nekomentuosiu… 🙂
And no google translator, please. 😉
