Jei ilgesnį laiką vėpsai į dangų, gulėdamas ant žolės ar pro automobilio stoglangį, gali pamatyti tą kitą priešingą pasaulį, su žydrais vandenynais ir snieguotomis kalnų viršūnėmis. Tik mes tai vadiname dangumi ir debesimis. Tarp jų ir mūsų, kažkur viduryje joja balti pūkuoti žirgai, baltos meškos, slibinai ir kiti sutvėrimai atgiję vaizduotėje.
Kartais tame pasaulyje aptemsta ir kyla audros. Tuomet iš jo į žemę lyja lietus, arba stambiakrūtės kepėjos sijoja tirsptančius ledinius miltus, o mes iš jų lipdome besmegenius. Nesu tikra, ar ten yra žmonių. O jei yra – tai kaip jie atrodo ? Bet jei yra, ten vis tiek turi egzistuoti stambiakrūtės kepėjos.
***
Bandydama n-tąjį kartą užmigdyti sergančią dukrą atslinko debesis apie tai, kad ir jai gali tekti augti šitoje egoizmo ir perdėto savimeiliškumo garbinimo epidemijoje ir sukilo šleikštulys. Suprantu, kad tai yra daug paprastesnis būdas į penkių minučių laimę ar „visa apimančią“ tridienę meilę, kuriuo gali pateisinti savo šūdelgystę su kitais žmonėmis, nes gi kažkas kažkur pasakė, kad taip yra gerai. Tik pamiršo paminėti, kad finišo tiesiojoje gauni ne medalį, o chronišką vienatvę apvainikuotą beprasmybe, nes tiek daug treniruodamasis būti su savim, dėl savęs ir tik sau, nebemoki būti su kitais. O ir kam tas tavo egoizmas reikalingas? Visi turi savo. E.Tolle vienoje savo knygoje rašė: „Kol “aš” ir “mano”, tol kiek beturėtum, atrodys per mažai laimei įgyti.”
Tikiu, kad visada daug lengviau bėgti nuokalne (ai, nebent tą ego pumpavimą kažkaip laikai kokiu nors tobulėjimu), nei judėti į kalną akmenuotu ir dar nepramintu keliu. Remtis tuo paviršutinišku palengvėjimu man panašu į konsultavimąsi su banko plėšiku apie tai, kur investuoti pinigus ar gerti ibuprofeną, kai skauda dantį, vietoj to, kad eitum pas odontologą. Tai žinoma veikia… iki kol prakiūra skrandis.
Žiūrint į tą pūkuotą šviesulį suprantu, kaip svarbu yra turėti savo tikslą: vardan jo griūti, keltis, vėl griūti, paliūdėti ir vėl stotis ir eiti. Kad ir kiek reikės. Nes niekas kitas už tave vaikščioti neišmoks. Bet taip pat matau, kad garsiai krykštauja ji tada, kai ją niūrkai, žaidi ir kuteni, o pravirkus atsliūkina prisiglausti. Kodėl po keliasdešimties metų reikia apgaudinėti save, kad pasikutenti gali pats (brangiais pirkiniais, statusu, maistu, adrenalinu ar priklausomybėmis) ? Tai prie nieko naudingo nepriveda – gal tik prie nuolatinių sekinančių pastangų save apgauti.
Apie negebėjimą pasikutenti beje labai gerai rašo P.Pearsall, kuris vis primena, kad„Reikia pačiam būti tinkamu žmogumi.” vietoj ieškojimo tobulumo kituose. Aš, žinoma, renkuosi skaitinius, kurie priimtinesni saviems debesims.
Norėčiau tikėti, kad kada nors kaip vintažinius rūbus iš skrynios vėl trauksim kažką tikro, o išpampusius ego bandysim sugrūsti po devyniais užraktais. Prisimenu kliošinius džinsus, kurie vis ateina į madą (panašiai kaip tas erzinantis egoizmas). Erzulį visgi nuveju šalin: nebūtina man jų nešioti, vien dėl to, kad madinga, jei negražu ir trumpoms kojoms visiškai netinka.
Kiek kartų girdėjai, kad visi gimėm ir mirsim po vieną? Bet tai viso labo yra dvi dienos iš viso tavo gyvenimo. Visas likusias gyveni su žmonėm.
***
Tarp šito ir to kito pasaulio skraido paukščiai. Pilvais į mūsiškį. Ir karts nuo karto šiktelna ant mūsų automobilių stiklų, karksėdami: „tie žmonės ar taip ar taip, vieni ant kitų galvų šika su savo ego didesniais nei kepėjų krūtys“.
(Nelabai suprantu, iš kur gimė tos krūtys galvoje. Tikiuosi V greit pasveiks ir eisim kapstytis į smėlį šviesesnių minčių. Nors šita man irgi visai nieko. Be to, krūtų ten garantuotai irgi bus.)
Nebuvau skaičiusi! Tobula. Egomodernizmas, apkvaitę vaikštinėjam nuo visų “galimybių” ir “siekiamybių”, viena už kitą didesnių teisybių ir pamokymų, taip aukštai iškėlę galvas, kad nematom (italic) kito… Dios mios, padėk man regėti. Ačiū, Radvile <3 stiprybės tau ir tavo ryškioms dienoms!
Nebuvau skaičiusi šio komentaro. Dios mios! 😀