Prieš n metų, kai labai norėjau vaikų, įsivaizdavau, kokia būsiu mama. Ta vizija buvo labai ne tokia, kokia yra realybė. Įmontavau vaikus į tų dienų paveikslėlį, lyg manyje tai nieko nepakeistų, o vat šalia nuostabus priedas, kaip pirolizės funkcija orkaitėje, atsirastų. Nebuvo minties, kad gimus kūdikiui ir tuo pačiu tau, kaip mamai, miršta versija moters, gyvenusios iki tol. Man atrodo, priklausomai nuo to, kaip gerai susitaikai su savo gebėjimo viską kontroliuoti ribotumu, priklauso ir tai kaip ilgai užstringi su jos gedulu. Ar jau baigiau gedėti? Sakyčiau bangomis. Bet su laiku jo tikrai mažėja.
Kartais dar vis pagedžiu, kad mano vaikai nepažįsta tos manęs versijos, kuri mano vaizduotėje turėjo būti jų mama. Turiu viltį, kad gal nuskils anūkams.
Būna kartais jaučiu kaip ji įsijungia. Labai retai. Kažkur vienai ir mintimis toli. Lyg uniformą nusivelku mamišką atsakomybę, visų reikalų organizatorės rolę ir lėtinį nuovargį. Sugrįžus tenka išklausyti V moralą, kad daugiau nei penkių dienų (!!!) jų palikti negaliu. Ir ta senoji mano versija išsijungia. Taip mes ir nesusipažįstame.
Pastaruoju metu daug minčių ir kalbų sukasi apie gimimą. Ir mirtį to pačiu, nes nesu tikra ar be vieno, išaušta kitas. Paskutinėje „And just like that..“ serijoje buvo frazė apie save, kurios sena versija numirė, bet nauja dar negimė. Tokioje keistoje realybėje man atrodo ir laviruoju jau kuris laikas, gimdos kanale įstrigus. Tik čia pačiam gimti reikia, nieks neišstums.
Galima sau toliau tūnoti tamsiuose tuneliuose, tarp mirties ir gyvenimo. Kaip ir aišku, pažįstama, patogu ir šilta. Gimti – gi daug baisiau. Nežinai, kas ta nauja aš, kuri gimsta iš noro vėl gyventi. Nežinai, kaip būti ta, kuri gali sėkmingai laviruoti tarp kasdienybės nuobodulio ir smalsumo rytdienai. Kuri sugalvoja, kaip būti šiandien, kad įdomu taptų dabar, o ne po metų/per atostogas/kai dirbti nereiks? Ar čia iš viso taip įmanoma?
O kas, jei ta nauja aš iš viso nesąmonė ir nepatiks???
Nežinau, ar šiemet pavyks. Bet linkėčiau(si). Turiu nuojautą, kad iki gimtadienio nedaug liko. Permainų vėjai skruostus raudonai spalvina.