Prieš niolika metų galėjau užsimerkus skaičiuoti integralus. Dabar nežinočiau, nuo ko pradėti. Labai gaila. Paklaustum dabar – “Ką veiki?”, o aš šitam darbo ieškojimo ir nieko neveikimo laikotarpy atsakyčiau ne “nieko”, o “sprendžiu integralus”. Ir iš karto kažkaip atrodytų, kad laiko veltui neleidžiu…
Labai daug dalykų žinojau prieš niolika metų, kurių dabar neprisimenu. Ir tuo tarpu tuomet nežinojau daugybės, kuriuos žinau dabar. Kaip brangiai kainuoja vienatvė. Kad draugai negyvena feisbuke. Kaip skauda prarasti svarbiausią. Kaip baisu gali būti apskritai ko nors norėti. Kaip tuščia nieko neturėti. Kad galiu šypsotis absoliučiai visose gyvenimo situacijose, bet pūkuotais vienaragiais aš vis tiek nešiku. Kad negaliu įtikėti dalykais, kuriais netikiu, net jei tai būtų labai naudinga. Kad daiktais, o ne žodžiais mes Radvilę mylim. (Aš materialistė, bet bent ne melagė.) Ir batus dėl to galiu nusipirkti sau pati. Kad lengviau išmokti važiuoti dviračiu, negu priiminėti svarbius sprendimus.
Juk tokių uždavinių vadovėliuose prieš niolika metų nebuvo…Ir dar daug ko.
Jei kas leistų pasirinkti kokią nors vieną super galią, aš rinkčiausi tą, kuri atsuka laiką į tą „integralinį“, nes tas, kur dabar man nepatinka.
Gimtadienio pusryčiams šiandien valgiau darbo pokalbį. Pagaliau. Virškinu.
Pasilinkėkime šiemet protingos ekonomikos. Kad būtų už ką save mylėti (abiem prasmėm).
