Priešais naktį leidžia Jėzus. Akivaizdu, kad jis skris į Italiją. Su savimi skraidinsis dviratį ir šalmą. Ir dar du draugus pasekėjus. Nežinau, aš jų vardų…
Šiuolaikinis Jėzus neabejotinai važinėtų kalnų dviračiu. Languotais marškiniais, pilkais šortais ir oranžiniais kedais. Jėzus piešia ant žalio blonknoto pieštuku su 0,5 storio grafitu ir saugo šalia gulinčio draugo miegą.
Ir jei aš tikėčiau Dievu arba vis dar mokėčiau svajoti, paklausčiau piešiančio Jėzaus apie tą tobulą jausmą, kai užtenka būti “dabar ir čia”. Tiek daug girdėtą ir apkalbėtą. Kai nieko nelauki, nes rytoj ir vakar jau nesvarbu. Be formos, kūno ir veido. Apie jausmą, kai daugiau nieko nereikia, net jei nieko ir neturi tik 24, kur (ne)reikia pabirusius plaukų smeigtukus. Arba, kai turi viską, bet tik vieną trumpą akimirką, kuri žinai, kad pasibaigs. Bet ir tos gana.
Tikiu, kad šitas Jėzus daug išmano apie tą jausmą. Net ir tuomet, jei jo vardas iš tiesų yra Pablo. Nes jis panašus į tą, kuris žino, kaip sugerti kiekvieną “čia” ir kiekvieną “dabar”.
Šiandien ir aš žinau jau daugiau nei vakar, todėl nieko neklausiu.
Tuomet Jėzus pakyla ir išeina į wc. Gerai, kad ir Jėzui pūslę suspaudžia panašios žemiškos problemos.
2013-07-30. 02:48. Pakeliui namo. Bergenas.
