Keturi. Tiek metų praėjo nuo tos dienos, kai pirmą kartą paėmiau ją į rankas. Nebe taip lengva ją susiraityti į glėbį kaip tądien. Pastarąsias kelias savaites prieš akis vis šmėsteli prisiminimai apie tą laikotarpį prieš ketverius metus. „– Žiūrėk, V., šitiems tėčio sportbačiams yra lygiai tiek pat metų kiek ir tau. Jis pirko juos kitą dieną po tavo gimimo.“ Pamenu, kad aš ta proga gavau naujas kojines, na, kad nebūtų taip liūdna, jog batų pora tik viena. Tas kojines turiu iki šiol. Beje, mažiau nutrintos nei sportbačiai.
Atrodo tie metai prabėgo nepastebimai, bet tiek daug į juos telpa. Vienos kitos kraustynės, sesės gimimas, keli nauji darbai, keturios žiemos, rudeniai, vasaros ir pavasariai… krūva naujų pamokų. Na ir šiaip viskas kitaip nei buvo prieš. Skaitine išraiška šiandien sėdžiu keturiais metais vyresnė. Bet toks jausmas, kad kokiais keturiolika…
Ir raštliava labiau apie mane, nei apie V. Ji apie save jau kalba pati.
Ėjo ketvirta atostogų su vaikais savaitė. Be to, kad pavargau, iš naujo susipažinau su dukromis. Visai nieko. Į kitas nemainyčiau. Bet dabar jau norėčiau atostogų. Kur nors tyloje ir tolumoje.