Vaikštant mieste sutemus, visada stebiu žibančius langus. Ieškau to, kuriame norėčiau gyventi. Labai keista, bet kad ir kiek gražus būtų vaizdas to lango viduje, dar neradau tokio, kuriame iš tiesų norėtųsi būti. Gal kad atrodo ne savas? O kai ne savas, tai iš karto ir nejauku?
Lygiai analogiškai vyksta galvojant apie kitus gyvenimus arba buvimą kitu žmogumi. Na, kartais tikrai labai norisi svetimų ilgų kojų ar vapsvos talijos, ilgų garbanotų plaukų ar pomėgio, virtusio stulbinančia karjera. Bet kad ir kaip norėtum tų svetimų elementų, jei velnias siūlytų keisti savo gyvenimą į kitą, kažin ar jo marketinginiai sugebėjimai ką nors peštų. Gal, kad atrodo ne savas? O jei jame save pamesi? O gal tas pats savas ne toks jau ir blogas?
Į kitus langus mėgstu dairytis ir važiuojant automobiliu ypač svetimuose miestuose ar klajojant kitose šalyse. Ten jie atrodo egzotiškesni, o balkonuose stovintys jų gyventojai kažkodėl verti fotoaparatų šūvių. O šie sau žmonės, parūkyti ramiai išėję, net nenutuokdami, egzotika tampa. Lygiai taip pat tu gali tapti egzotika savam balkone. Ir plauką gali kartais susigarbiniuoti, jei labai norisi.
Aš šiaip esu itin pavydus žmogus. Dažnai be priežasties ir dar dažniau su priežastimi. Su tuo metu kylančia krūva neigiamų jausmų sau ir kitiems. Bet jei kas siūlytų mainyti save į nors vieną pavydo objektą, juk rodytum vidurinį pirštą, nes dėl visų nepaaiškinamų priežasčių sava š krūva vis tiek yra mielesnė nei svetimas gėlynas. Galų gale, juk norisi pasitraukti iš „žmonių vartojimo“ epidemijos, kur lengvai vienus iškeičiam į kitus. Ypač, jei tai apie save.
Ir nors vis pagaunu save svajojančią apie kitokį gyvenimą, į nieką nemainyčiau savo langų šviesų ir prietemų. Tas „kitoks“ kasryt ateina, nes toks pats niekada nebūna. O šiaip, kad ir kiek priekaištų turėčiau, niekada nemainyčiau savęs į kitą. Lygiai taip kaip į nieką nemainyčiau jūros. Tos, kur šiltai kojų pirštus glosto. Ir tos piktos, prie kurios net prisiartinti baisu.
