Paskutinį savo seną lagaminą buvau palikusi ankstesniuose namuose. Buvo sunkus. O ir atrodė, kad naujuose namuose nebus jam vietos. Prieš pusmetį jis atvyko namo, nuo tol pūpsojo koridoriuje, neradau jam vietos. Negalėjau nuspręsti, ką su juo daryti, tik žinojau, jog pasilikti nereikia. Kas jame? Sentimentai. O tiksliau – sena siuvimo mašina. Sunki, graži, burzgia, bet nesisuka. Gal jau galas… Įdėjau skelbimą. Parduodu? Atiduodu? Gaila. Bet man gi nereikia. Ir pusmetį buvo tylu.
- Nupirkčiau Jūsų lagaminą! – sako man vidutinio amžiaus vyriškas balsas kitame laido gale prieš keletą dienų.
- Parduočiau. Bet neveikia. – atsakau.
- Nieko tokio…
Paskutinė lagamino kelionė buvo ilga.. ir simbolinė. Apvažiavom pusę Lietuvos, nuo Vilniaus iki Labanoro, per kaimus, žaliuojančias pievas, sklandančius gandrus virš galvų, žydinčias obelis, kudakuojančias vištas. Per skaisčiai spindinčią saulę, miškus, mūkiančias karves. Iki pat jūros. Atsisveikinau (nes tikrai laikas) ir atidaviau į rankas žmogui, kuris žadėjo prikelti… (Ne šiaip kada. Per Velykas.)
Patiko mintis, kad ji daugiau jokių paltų ir suknelių nebesiūs, kad neišmes jos nieks, kai jau vėl nebeveiks. Liks prisikėlusi senienų mylėtojo draugijoje, kartu su kitomis. Nes gera ir tokia. Sunki, sena ir biškį neveikianti.
Dažnai prisikaupiam tų lagaminų tamsiuose sandėliukuose, keliaujant per kelius ir klystkelius. Kartais nuo jų bėgam. Į kitas šalis, miestus, santykius. O jie lyg patys iš paskos atbėga, sunkesni nei akmenys. Bet būna ateina laikas ir atsisveikinam. Tiesiogiai ir ne.
Ir eiti tampa keliasdešimt kilogramų lengviau.
