Apie laumžirgius.

Nesu aš vabzdžių žmogus. Tai galėtų patvirtinti kaimynai, kurie vidurnakty būna pažadinti, pagauti dramblio dydžio žiogo iš mano miegamojo (linkėjimai!).  Bet šiandien bus apie laumžirgius, nes žinai, kaip būna, kai galvoje užstringa daina ir niekaip negali jos iškrapštyti? Kartais dėl to, kad erzina iki išprotėjimo, kartais graži, nes gal apie tave ar kažką kitą primena. Tokios dainos dažnai įlenda ne tik į galvą, bet ir į pirštus, į lūpas, į širdį. Suka ratus  ežere virš galvos, o tu kvapą sulaikai, kad neišgąsdintum. Kad nenuskristų.

Laumžirgis, man toks apie burtus, kaip laumės ir laisvę, kaip žirgai.

Sunkiai pagaunamas.

Vienas garbaus amžiaus lektorius iš Italijos neseniai uždavė klausimą: Tavo gyvenimo vakarėlis jau praėjo ar dar lauki kol bus? Ir jei atsakyčiau nuo elektros stulpo, ant kurio buvo prieš keletą metų sėdėjau, kai atrodė jau nieko nelauki, tik kad ta įtampa išsijungtų, atsakymas būtų – jau praėjo. Nebebus. Dabar šiukšles surinkti reikia, sušluoti sudužusias taures, bloga, akys patinusios, visi išėjo, šešėliai liko. Nejauku.

Ir tai tiesa. To vakarėlio jau nebebus.

Bet toks geras jausmas apima, kai supranti, kad šiandien elektros stulpe jau nebesėdi. Kad vakarėlis praėjo, bet kitas dar bus. Kitoks. O ir mes jame kitokie. Ir gerai. Nes to kas baigės, nebėra prasmės gailėt. Kaip palengvėja, kai nebestatom sau antkapių anksčiau reikalo ir įsijungiam smalsumą apie tai, kas laukia. Net jei bus visaip. 

Kartais aš aišku norėčiau būti tas laumžirgis iš viršaus matantis lyg kraštovaizdį, ne tik tai, kas buvo, yra, bet ir tai, kas bus. Ar dar galima būti laimingais, sužinoti.

Žiūrint į viršų. Ne į apačią.

Bet turbūt nereikia nieko iš viršaus į ateitį matyti. Tik žinoti, kad pasirinkti galima. Ar laimingas, ar ne. Ir – ar bus. Kaip E.V. pasakytų: „Noriu sveiko tūso“. Tokio panašaus į vakar. Basom ant žolės šokant, švelniai vėjui į plaukus kvėpuojant, po šiltos dienos. Su žmonėm, kurie šalia gyvenimus kuria, ežeru, kai rūbai prie kūno nuo prakaito limpa ir gitara, pasišvietus žibintuvėliu, nes naktis. Su laumžirgiais aplink, primenančiais, kad niekas, kol skrendam, nesibaigė.

Tikiuos ir aš vakarėlis šį kartą sveikesnis bus.

Bet svarbiausia, kad bus.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *