Kažkur tamsoj zyzia įkyri mintis. Kaip tos mažos musytės, kai per ilgai palieki ant spintelės arbūzą. Besiveisiančias greičiau nei sklinda garsas. Ir net tada, kai jau seniai nelieka arbūzo, jos tupi pasislėpusios ant spintelių briaunų ir didžiuojasi savo įkyrumu, vedančiu tave iš proto. Lygiai taip nuo mažo taško išbujoja mintis. Apie santykį, kuris gimsta tada, kai turi drąsos jame būti nepakankamai įdomi/-us. Nepakankamai laiminga/-s. Nepakankamai džiuginanti/-s. Nepakankamai moteris/vyras. Nepakankamai rami/-us ar aktyvi/-us. Nepakankamai graži/-us. Nepakankamai protinga/-s. Nepakankamai savarankiška/-s. Nepakankamai turtinga/-s. Nepakankamai pakankama/-s. Kai turi drąsos vaikščioti “be kelnių” su visais savo didžiausiais trūkumais, kurie kelia košmarus, nes kažkodėl manyta, kad žmogus Toks yra nevertingas. Kai esi atviras savo netobulybei iki panagių. Kai gali būti su savimi nemeluojant. Ir kitu. Vietoj įnirtingos pastangos būti “Kažkuo”, nes taip knygos rašo, kad reikia. Ko rezultate – niekuo juk netampi. (Apart paranojiko, kuriuo būti yra daug paprasčiau, nei būti savimi.)O toks, juk nieko daugiau už muilo burbulus ir nesukuri. Kodėl didelius save ir kitus pradedam dėlioti į lentynas pagal savybes, į (ne)vertus mylėti. Kai mažu džiaugiamės net apsišikusiu. Šit tai klausimas.
(Čia kai sako, kad prisigimdai vaikų ir tada apie šūdus pradedi kalbėti. Nu tikrai va. )