Šiandien būna naujų metų pradžia. Lyg pagal savotišką religiją skaičiuoju juos nuo 2011 01 27. Religiją, kurios Dievą mažai kas pažįsta, bet tie, kas pažįsta, šventai irgi ja tiki. (Ir man šiek tiek gaila, kad Tu nepažinsi). Šaltesniais ar šiltesniais grindiniais, su apsunkusiai sutirštėjusiu sausiu (nes toks jis tiesiog jau būna), prisimenant dalykus per miglą, nes tądien gimė pasaulis toks. O kiek gi daug gali prisiminti, kai ką tik gimei?
Tuomet praeina šešeri metai, nusivalai snarglį ir ruošiesi eiti į mokyklą. Nes jau beveik tas metas. Vietoj tuščių lūkesčių į kuprinę įsidedi ne visada skanią realybę ir nusiteiki “nu dabar tai jau bus”, nors dar nelabai supratai, kad visą laiką jau ir taip “tas buvo”.
Kartais per pamokas nenorom mokeisi tai, ko visai nereikėjo: netikėti, nejausti, nenorėti, nebūti, nenaivėti, ne… nešokti nuo proto stačia galva į tai, kas būtų žiauriai gerai, kad tik tas gerai, kur neprapultų. Mintinai iškalei kilogramus neigiamų įsitikinimų apie save. Kūrei projektus, kurie buvo iš anksto užprogramuoti nesėkmei. Susitaikei, kad gyvensi be meilės ir “fejerverkų” ir dar ten ko. O po pamokų lėkdavai į pogrindį ir paslapčia krimtai Moustaką, Yalomą, Pinkolą Estes ir Miller. Šimtus valandų analizavai pasekmes, priežastis, prasmes ir būtį, kad pamirštum, ką išmokai prieš tai. Lipai nuo savęs, į save, per save, ne į kalnus, bet tolyn nuo sofos. Kažką ten sau neva įrodinėjai, bet pati nelabai žinai, ką. Žodžiu, užsiminėjai niekais. Na, ir kitais. Galų gale, iš tikrųjų – savimi. Na ir gerai.
Tuomet vieną dieną (berods rugpjūtį, visai ne sausį), stovėjai iškirstose kapinėse ir saulė spigino į akis. Užplūdo toks “jau” jausmas. Ar žinai, kas yra “jau“ jausmas? Nežinai? Labai gaila…
Ir šiemet jau nedalini jokių naujametinių pažadų. Jie poryt virs trisdešimtaštuoniomis priežastimis, dėl kurių jų nepasiekei ir sprogs kaip tie muilo burbulai išsitaškę ant asfalto. Tai, ar būtina? Tai, ką darysi – bus, net jei ir nežadėta.
Nesipriešini jokiems susikurtiems minties balvonams. (Išoriniams taip pat). Paleidi tuos visus užkirmijusius “noriu”, kurie metų metus per prievartą tiesa nevirto ir įsileidi tai, kas iš tikrųjų yra. Nes arba ateina, arba ne. Jei ateina, tai su kaupu, o jei ne – gal ir nereikia? Išmeti senų nesąmoningų pamokų konspektus kaip senus daiktus iš sandėliuko. Jauti, kaip pamažu nuo vis daugiau dalykų nukrenta “ne” ir lieka tai, kas svarbu. Išbarstai pavėjui visus išankstinius įsitikinimus, nes pasirodo, jog gali tikėti ir kitaip. Ir lauki, kas bus toliau, nes pagaliau – pirmą kartą gyvenime pasidaro įdomu.
Namuose nejučia atsiranda dėžės su nematomu užrašu “naujiems namams”. Mintyse dėlioji šiltų kraštų vaizdus, kuriuos kada nors vis tiek aplankysi. Daugiau jauti, nes daugiau esi. Ir supranti, kad gali būti “kitaip” nei visą laiką buvo. Ir net nebūtinai tas “kitaip” nutiko. Tiesiog. Gali būti bet kaip. Jau. Tampi savo paties gyvenimo burtininku. Ir visi juodi mėnuliai iš horizonto pasitraukia.
Va tiek ir to praradimo – formuluočių klausimas. Laimėjimų būta daugiau.
Maldos saviems Dievams lieka per amžius. Keičiasi tik jų turinys.