Šiandien mažajai P suėjo du. Labai gerai pamenu tą naktį, kai ponia veržtis į pasaulį užsimanė, o šiandien štai jau ne tik leliukų namie nebėra, bet panelei P dvigubu stiprumu smogė „viskam NE“ stadija su pareiškimu, kad ji eina į darbą, užtrenkusi paskui save duris į kambarį. Galėtų ir miegoti taip vakare eiti, tai nereiktų dvi valandas trunkančių migdymo egzekucijos seansų kęsti.
—
Toks keistas kelių savaičių laikas tęsėsi nuo mano gimtadienio iki šiandienos. Nebuvo didelės šventės, nes per naują darbą neturėjau jėgų ir laiko draugams, todėl šventėm su visais pamažu ir beveik kelias savaites, kad būtų erdvės ir einamoms asmeninėms visų aktualijoms aptarti. Aš šiaip nieko prieš švęsti kasdien…
Bet spalis buvo ne tik apie žmones. Dar truputį ir apie save. Tą vieną save spalį gimusią ir tą kitą save – spalį gimdžiusią. Viena tokia sulindusi į save ir su savimi, kita – neturi laiko sau, nes vaikai visą atima. Tai ką žinau, kokia aš. Abi. Ar reikia būti tik vienu variantu? Ar kada nors iš viso būname tik vienokia savo versija? Aš tai ne.
Ta aš apie save spalį džiuginosi gimtadienio progos masažais, veidų valymais, spalvotais nagais ir tobulais keramikos užsiėmimais, impulsyviais pirkiniais ir piešiniais ant rankų. Jau kurį laiką atrodė, kad vietos man nebėra. Ir geriausia šių metų dovana buvo maloni erdvė sau.
Ir kai jau su savimi pabūta, kai dovanų įpakavimų šlamesys nutilo, kai po mano šviečiančia YIT iškaba sužibo ryškūs žibintai, viskas tiesiog nurimsta – nieko nevyksta. Netikėta, bet taip iš tiesų kartais būna. Tokia tiesi linija, pažįstama rutina, pauzė duobių ir kalnelių virtinėje, kuri intensviai sekė paskutinius tris metus. Kai niekur nuo nieko, į niekur nereikia bėgti. Tiesiog pabūti tame maloniame nieke. Nes kažkada vėl reikės kilti ir leistis, o aš tai iš tiesų esu zanūda, kuri nemėgsta karuselių.
Šis rašinėlis toks visai apie nieką, net sakyčiau neįdomus, ta pačia tiesia linija.
Apie pauzes.
Tokias malonias pauzes. Kuriose pagaliau pirmoje vietoje atsirandi pats. Ir lipdai smilgas iš molio.