Pirmoji plaukimo pamoka įvyko gegužę. Buvo taip baisu, kad po pirmos treniruotės išėjau lyg su olimpiniu medaliu, nes nepabėgau. Svajojau parašyti tada, kai perplauksiu tą baseiną. Bet šiandien galvoju, kad tai gali niekada neįvykti. Taip baisu buvo tik tą kartą, kai per CP operaciją įvyko komplikacija ir vietoj to, kad nejausčiau tik žemiau bambos, nebevaldžiau galvos, rankų, liežuvio ir pradėjau dusti. Baltų chalatų fone mačiau krūvą akių, kurie netikėjo, kad negaliu įkvėpti oro. Tąkart sekundę organizavau savo laidotuves kol netekau sąmonės.
Taip bijau, kai jaučiu po savimi tuos keturis metrus gylio vandens.
Laukti tos akimirkos, kai tai (ne)įvyks, nebenoriu. Kaip ir tų visų kitų akimirkų, kai… turėsi darbą/užaugs vaikai/bus didesni namai/būsi graži ir protinga/įvyks dalykai ir tuomet padangę nuspalvins fejerverkai. Per laukimą šviesesnio rytojaus pameti šiandien. O šiandien juk perplauki tą mažą, kuriame sieki kojomis dugną ir tiek gana.
Baseiną lanko krūva vaikų, kurie bijo daug mažiau. Jų tėčiai nelaukia. Jie patogiai įsitaisę foteliuose brauko planšetes, išmanius telefonus ar pabaiginėja darbus nešiojamuose kompiuteriuose, gurkšnodami statoil‘o kavą. Tuo tarpu mamos įbėga paskutinę minutę su pirkinių maišais, jaunesniais broliais patupdytais ant klubų arba pasistiebusios trenka ilgakasėms dukroms plaukus dušuose, iš paskutiniųjų besistengdamos nesušlapti pačios. Stebėti tuos (ne)laukiančiuosius būna ne mažiau įdomu, nei padaryti dar vieną mostą plaukiant krauliu. Todėl vis kylu prieš septynias ir žingsniuoju į mažą (p)laukimo teatrą.
•••
Tai kaip tie metai praėjo? (Jau girdžiu tradicinį draugės klausimą, išaušus šiandienai.) Panašiai kaip aštuntas G.o.T. sezonas. Nekartočiau. Vienose serijose norėjosi viską ir visus sudeginti. Kitose beviltiškai stebėjai, kaip tai daro kiti. Trečiose – buvai ištremta į šiaurę. Jei galėčiau, ir aš, kaip tie serialo fanai kurpčiau peticiją sezoną perrašyti. Bet net jiems nepavyko. Ką jau kalbėti apie realybę.
Seniai nerašiau. Manau dėl to, kad kažkurioje serijoje truputį numiriau. O prisikėlus reikia save iš naujo sukurti. Sėdėdama kūrybinio rašymo pamokėlėje (ne, rašyti aš neišmokau), mintyse pradėjau kurti savo pomėgių sąrašą. Na, savi-pažinties vardan. O ir šiaip, patiko, kad pagaliau kažką mėgstu: rašymo pamokas, megzti mažus megztinukus, žiūrėti filmus apie karą (idealu, jei šie du eina kartu). Pliurpti naktimis. Fotografuoti tiesiog, o ypač keliaujant. Važiuoti automobiliu, kai spigina saulė ar mėnulis. Dilinti batų padus, einant (Tikslas privaloma. Nauji batai taip pat). Uostyti jūros kvapą, nemokšiškai rašyti ir raganauti.
Mažiau laukti, daugiau plaukti. Ir prisikelti.
P.S. Sąrašas kasdien pildomas. Iki kitų metų spalio septintos.