Visiškai netikėtai ponas Ego sušoka paskutinius reveransus išsisukdamas koją ir uždanga nusileidžia. Ir visą tą laiką, kol tvarstosi verkšlendamas žaizdą, bintuojasi, gipsuojasi (ar dar ten ką), o baisiausia – gailisi savęs, praleidžia pro pirštus svarbiausią – žinojimą, kad gali išsilaikyti nepaslydęs arba likti sveikas, net jei nukris. Ir nesvarbu, kiek metų buvo maitinamas kritika vietoj vitaminų, šiandien apie save tiesą jis žino geriau nei kas kitas. Visgi, per klaidą tuštumoj pasiklydęs pamiršta, kad sava tiesa sveria daug daugiau nei svetima iliuzija.
Ir čia jau jo pralaimėjimas.
Prieš patį save, jei akimirką leido suabejoti tuo, kas yra. Ir savaiminiu to gerumu. Svarbiausia – laiku nustoti grumtis su pačiu savimi ir nesiliauti šokti.
P.S. Kariaujant su stulpais prarandi džiugesį, o šis šiuo metu yra vienintelis leistinas vaistas nuo galvos skausmo.