Norėjau parašyti, bet atrodė bus per tamsu. O skaityti nei tamsos, nei tamsoje niekam nemalonu.
Bet tada, belaukdama tradicinio asmeninio gimtadieninio eilėraščio, perskaičiau visus tuos, kurie susikaupė nuo 2014. Dar tikiu, kažkur yra senesnių, tik kitu formatu. Gal kokioj dar neišpakuotoje dėžėje. (Ačiū).
Kai kuriuose pasauliuose esi privalumas. Ir augi, nes stato. Kituose, kad ir ką bedarytum – trūkumas ir pūvi, nes griauna. Žmonės, kurie patys savo šerdies nesusistatę mato save veidrody priklausomai nuo pasaulio, kuriame gyvena. Kai būna vieni, labai komfortabiliai sklando kažkur tarp vieno ir kito, priklausomai nuo dienos, eismo sąlygų, oro, rytinės eilės prie kavos ir būna niekuo, o gal viskuo po truputį. Dar nesugalvojau, ar turi visada tupėti šalia tų, kurie stato ar bėgti neatsigręžus nuo tų, kurie griauna. Ar būti pasislėpusiu vienu nieku, bijodamas susižeisti būdamas šalia.
„Tu esi iš šito gana“- kažkada Atika dainavo. Aš tikrai nežinau, apie ką visa daina, bet ta eilutė tikrai ne apie privalumus ir trūkumus. Nes nesi nei vienas, nei kitas. Ji man nei apie tuos, kurie stato, nei tuos, kurie kitus pūdo. Įsivaizduoju, kad labiau apie tuos, kurie patys sau Dievai ir iš šonkaulio save kuria.
Dar pamenu buvo ir tokia: „Tamsa pasitraukia ir paukštis pakyla..“. Bet ten buvo Respublikos reklama, kuri įsirėžusi į mano atmintį, vis iškyla kaip tas paukštis dėl nesuprantamų priežasčių. Tai taip ir būna. Tamsos ir paukščiai mainosi kaip mėnuliai danguje.
Dar nesugalvojau, kokį skrendančio paukščio šūduką čia šiemet sau pasidovanoti. Gal dar neprašvito.
