Rugpjūtis ateina. Muša šeštą, ne dvyliktą, nes vaikai anksti kelias. O ir diena ta – šešta. Su lengvu jauduliu visuomet, lyg gimdymo, tos rugpjūčio 6-tos laukiu. Penki rugpjūčiai. Penki rankos pirštai. Penki metų laikai (nes penktas tas, kur darbo ieškau). Penki metai. Atrodo tiek mažai, bet tuo pačiu neaprėpiamai daug.
Visada labiau norisi rašyti prieš V gimtadienį, nei prieš P. Lyg ta rugpjūčio šešta būtų dar vienu laiko atskaitos matavimo vienetu virtusi.
Negaliu sakyti, kad tai ne tiesa. Penki metai mama. Jauna tokia, dar net pieniniai dantys neiškritę, bet tokie tiršti tie metai, kad man norisi viską, kas būta suskaičiuoti. Lyg pamiršti (pamesti) bijočiau.
Visas tas patirtis į stiklainius supakuoti ir medinėse lentynose gražiai išrikiuoti . Stiklainius kaspinu užrišti, priklijuoti juodas etiketes su baltais užrašais.
Jei kada atrodyčiau sau „maža tokia“, atsidaryti skladuko duris, akimis ranka rašytus užrašus perbėgti …
- Penki metai mama.
- Dvi dukros.
- Vienos skyrybos.
- Vienos kraustynės.
- Penki metai Vilniuje.
- Viena būsto paskola.
- Vaikiškos meilės begalybė.
- Pykčio, nuovargio, zirzimo ir visko ten – ne mažiau.
- Trys pagulėjimai vaikų ligoninėje.
- Dvi naujos profesijos.
- Keturi darbai. O gal penki – priklauso kaip skaičiuosi.
- Vienas dantų kanalas. (Labai skausminga ir privaloma paminėti patirtis).
- Viena pandemija.
- Vienas karo šešėlis.
- Milijonas vaikų nuotraukų.
- Trys milijonai nemiegotų valandų, išvirtų dešrelių, papūstų gumbų, paglostytų mėlynių, sudainuotų lopšinių…pasakų be galo.
- 21 naujų batų pora. (Beveik visos vienodos. Liko 13. Neramu.)
…ir žinoti – pakankama.
