Tyrai mamiškais reikalais kažkam sakiau nerašysiu, nes yra kas tokiu atveju grasino neskaityti. Bet negi dabar imsiu ir laikysiuosi savo duoto žodžio, jei taip pasaulyje dabar nemadinga? Gal ir nebūčiau rašiusi, jei nebūtų nutikęs šis šeštadienio rytas.
Tais kitokiais “moksliniais” šeštadieniais reikia keltis neįprastai anksti, nes mano varlytė yra tas “ilgai gyvuoju – ilgai miegu” paukštis. Tai reiškia, kad tu gyvuoji dar ilgiau, o miegi ne ką ilgiau, nes ji pradeda reikalauti dėmesio. Na taip susumuoji kokias penkias valandas miego. Ar šiek tiek daugiau, jei aplinkoj ar galvoj nėra pašalinio triukšmo. Jei vieno ir/ar kito yra, tai anksti keliantis, tų valandų sumažėja iki trijų ir nenuostabu, kad žadintuvas maloniai nenuteikia gomurio. Taip aš šįryt iščežu ant balto sniego į minus milijonas laipsnių šaltį vedina tik minties, kur čia dabar susimedžiojus geros kavos kibirėlį prieš paskaitą. Net kibirėlį iš anksto pasiimu su savimi.
Taip nutinka, kad ten dar nedirba, o šen neskani. Nusivylimas didus. Na, žodžiu – jau klausau ką ten tos skaidrės sako ir netikėtai gauname porinę užduotį, kurios tikslas išsiaiškinti kliento poreikį kokiu nors n klausimo pagerinimu tema “ŠIANDIEN RYTAS”. Ir kai jau dalinamės tomis savo rytų patirtimis, kur aš pasakoju apie kėliausi… daviau valgyti.. galvojau kokią košę palikti… tą aną trečią.. daviau valgyti.. neradau kavos… (šiaip gana neįprasta kasdienybei), užduotis pasiekia zenitą: “o dabar išsiaiškinkite kliento tobulą rytą”.
Ir žinai, ten kur turėtų prasidėti kažkokios kosminės odisėjos, nes ko gi ne, jei galima įsivaizduoti tobulą???? Tai aš tiesiog įsivaizduoju, kaip prabundu ir tik iš tolo girdžiu laimingą vaiko gugavimą valgant košę, kurios aš neviriau, užsikloju spurdančias iš pasitenkinimo ausis, suprasdama, kad sauskelnių aš nekeičiau ir man nereikia keltis niekuo rūpintis, linksminti, maitinti, galvoti kur čia lauke nuėjus, ką paveikus ir jokios ten kitokios rutinos darbais užsiimti. O gal dar ir po dušu pati palindo? Eina sau! Na, JEI jau tobulas rytas, tai ir pusryčiai būtų padaryti, arba tiek to – aš galėčiau patipenti šalia vežimo link ten, kur juos duoda su kibirėliu kavos. Ir svarbiausia – nesirūpinti. Niekuo. Net ėjimo kryptimi.
Manau, kad būtent dėl to savaitgaliai namuose prilygsta bausmei, susilygindami su visomis kitomis dienomis. Keliaujant ar kaip kitaip pramogaujant, šie rūpesčiai organiškai įsipaišo į dienos planą ir rutina į dausas išrusena. Viskas sklandžiau, ramiau ir labiau tiesiog įvyksta kitu – daug malonesniu ritmu.
Mano kolega nutarė, kad mano problemos sprendimui labiausiai tiktų kartu gyvenanti auklė. Man asmeniškai ši mintis ne itin, nes kartu gyvenančių svetimų žmonių aš nemėgstu. Taigi, apsiribojame prabangiu kavos aparatu, iš kurio kaip gegutė iššoka miniatiūrinis barista ir man panorėjus priputoja tobulos kavos (apie ant stalviršio lakstinėjantį baristą aš pasvajoju tyliai). Bet prasitariu apie išmanų virtuvinį kombainą kuris viską visiems išverda pagal tinkamą laiką, amžių ir pomėgius pats savaime. Ir ne todėl, kad man gaminti nepatiktų ar kažką emociškai “kainuotų”. Bet viskuo rūpintis pasibaisėjimo momentu išauštų galimybė atsikratyti užduotimi x, kai tuo tarpu kombainas pasirūpintų manimi ir visais kitais.
Šis tobulo ryto paveikslas mane nustebino lygiai taip pat, kaip būtų nustebinęs už lango skrendantis raganosis. Per pusę metų pirmą kartą pajaučiau rutininio nuovargio svorį. Ar gal tiksliau – atsakomybės pasirūpinti dalykais neišvengiamybę?
Taip pasitobulinę išsiskirstėm į savo netobulas dienas su galimybe tobulintis: virti košę, valgydinti, prausti, migdyti… ir bent penkiolikai minučių pabėgti nuo pasaulio į sofos miegą. O po to sulapnoti gabalėlį tobulo naminio čyzkeiko su avietėmis. Kas uždraus?