Kartais turime tokį sąrašą dalykų laimei pasiekti. Yra, kas neturi. Labai džiaugiuosi. Bet dažniau sutinku tuos, kurie turi. Jis prasideda maždaug taip:
„Kai…., tai būsiu laiminga/s.“
Kai būsiu: drąsesnis/turtingesnis/lieknesnis/diplomuotiškesnis/naujais batais/ištekėjusi/su vaikais/gyvensiu naujuose namuose/išeisiu iš darbo/paaukštins pareigose/išsiskirsiu/nustos žilti plaukai/užaugsiu/išeisiu iš tėvų namų/turėsiu mašiną….. you name it.
Kiekvieno sąrašas labai skirtingas, iš įvairiausių mums net neįsivaizduojamų kriterijų sudėtas ir žinoma – vienas kitam kvailai atrodantis. Bet jis ne kitam. Jis sau. Todėl nieko kvailo jame nėra. Gal tik kažko slegiančio.
O ta laimė, paškustva, net ir pasiekus įsivaizduojamus kriterijus, trumpai pabuvus, dažnai pas kitą išeiną. Nes ne iš ten jos kojos dygsta. Pasirodo.
Nežinau, kodėl aš čia apie tą laimę. Gal kad šiandien buvau paklausta, kas ji man yra. Sakiau, kad „jausmas, kai negalvoji apie tai, ko tau trūksta“. Taip šią akimirką atrodo teisingiausia.
Man, panašiai kaip su reikalavimais laimei keroti, taip yra su ta vieta Vilniuje, kuri vadinasi „Augustas ir Barbora…“. Niekada nebuvau. Net nesu tikra, ar patiktų. Ar yra teisingo pieno kavai ir cukraus be cukraus, nes taip dabar madinga. Bet toks aiškus jausmas, kad į „A ir B eisiu, kai…“ kažkokias vidines sąlygas išpildysiu. Lyg reikėtų devynias upes perplaukti, ugnį perlipti, mamutą nudobti. Aš nei plaukti moku, nei ietį turiu, tai vis ir neužsuku į tą man vienai mistinę vietą. Net jei norėčiau paaiškinti iš kur tos sąlygos kilo, negalėčiau.
Bet priežasčių būti (ne)laimingu turbūt irgi niekas logiškai paaiškinti negalėtų.
Ir gali pirštą prie smilkinio sukioti prie visų įsitikinimų, reikalavimų sau ir kitam sąrašų. Bet bujoja jie kaip piktžolės saulėtai lietingą dieną. Kol su šaknim neišrauni.