Apie sapnus

-Pirmadienį 7:45 turi būti lėktuve į Suomiją, komandiruotė. Turėsi kam palikti vaikus? – paklausė mano viršininkas sapne. O per kabineto langą mačiau besisupančius žmones „Velnio akies“/ „Velnio rato“ (nepamenu kas ten, bet tikrai kažkas velnio) karuselėje. Jie žiūrėjo, ką aš atsakysiu, bet nesulaukę atsakymo „nusikaruselino“ į viršų.

Paskutiniu metu labai daug sapnuoju. Sapnai ryškūs ir tiršti. Iš jų galėčiau sukurti daug trilerių. Žmonės iš praeities ir dabarties maišosi asmenimis ir kūnais. Praeities įvykiai persikelia į dabartines situacijas ir t.t. Daug smurto ir įtampos. Apiplėšimų, bėgimo, kraujo, vaikų pagrobimo scenų.  Na, nereikia čia Froido. Viskas pakankamai aišku.

Šiąnakt sapnuose nugyvenau kelis gyvenimus. Tą, kuris nepatiko sakiau praleisti, nes jau įtariau, kad bus nekažką. Minorinė muzika ir įtampa miško gludumoj ieškant trobelės žadėjo ne romantiškas atostogas. „Persijungiau“ į kažkokios burtininkės interviu, kuri mokė svajoti. Ant rankos buvo išsitatuiravusi svajojimo taisykles. Aš sapne jas fotografavau. Viskas buvo labai aišku, nepaisant to, kad burtininkė kalbėjo su australietišku akcentu. „Tu buvai labai didelė, kol vieną dieną nuėjai į mokyklą ir tapai mažu taškeliu.“ – jai vaikystėje sakė mama.

Tikrai, su ta mokykla tikrai galima „sutaškėti“. Ir be mokyklos galima. Nežinau, kada aš sutaškėjau. Bet kažkur „ten“.

Žodžiu, kiek dabar pamenu ir kiek naktį spėjau surašyti, tai svajojimui ir gyvenimo burtams svarbiausia nuoširdžiai atsakyti į tris klausimus:

1. Ko tu iš tikrųjų nori?
2. Kokia tavo dabartinio elgesio priežastis?
3. Kas bus, kai tą gausi? Nors dėl trečio nesu tikra, nes tą akimirką V prabudo ir reikėjo eiti virti pieno. Ta dalis nuotraukoje su trečiu sakiniu liko nesufokusuota.

Labai intensyviai gyvenu sapnuose. Kardinaliai priešingai kasdienybėje. Kartais taip pavydu aplinkiniams, kalbantiems apie darbus, kaip jie kur nespėja, kažkokias užklasines veiklas, keliones ar dar ten ką. Jaučiu tokį alkį „suaugėliškos“ veiklos ar priežasties užsidėti švarius rūbus. Taškuotai pasigraužiu, kaip čia jokio verslo nesusukau, joks apšvitimas neatėjo apie savirealizaciją, naujų pomėgių neįgijau, dvim kilų nenumečiau, plaukt dar neišmokau, veido odos neišsitempiau, pinigų neuždirbu ir nesusidėliojau karjeros darymo grafiko ateinančiam penkmečiui.

Bet norėčiau. Tikrai. Jei dar būtų likę nors lašas energijos rezerve.

Na, tada nukrapštau traputį, kuris pusę dienos buvo prilipęs prie Vėtros pilvo, kad nereiktų toli ieškoti ir apsiraminu.

Šiuo metu auginu du žmones. Ar negana?

 

Visa kita – rytoj. Arba ne.

P.S. Visa laimė, kad turiu draugų, kurie ateina nudažyt plaukų.