Sausis pasiekė savo kulminaciją. Išmušė didingus aštuonis. Ir baigėsi. Kartu su keturiasdešimties laipsnių temperatūra ir visu kitu snargliakosčiu. Nepamenu, ar tąmet snigo…
Per pastaruosius dešimt metų kraustausi dešimtą kartą. Kiekvienas kartas būna vis kitoks. Didesnį ar mažesnį lagaminų ir dėžių kiekį vis vežu ne tik į skirtingus namus, miestus, šalis, bet ir į skirtingas nuotaikas, bei socialinius statusus. Priešingai nei anksčiau, šį kartą lagaminai kraunasi ypatingai lėtai, o banko sąskaitos naujų namų dalykams tuštėja itin greitai. Kaip netikėta. Pfff. Ne. (Kaip žmogus, kuris nemėgsta kraustytis, tai sakyčiau stažas neprastas.)Tik dėl sąmonei nesuprantamų priežasčių esu kokiais šimtu aštuoniasdešim ir dar trim procentais tikra, kad čia ne paskutinis. Nei kraustymasis, nei statusas.
Mėgstu, kai sausiai baigiasi. Tarsi išaušta rytas. Okupantai pasitraukia ir iš slėptuvės murzinas išlendi į gatvę. Pasistatai palto apykaklę, nes žvarbu. Lėtai ir nedrąsiai lipi per namų griuvėsius… ore sklando šiukšlės, pro šalį prabėga katinas be uodegos. Vaizdas juodai-baltas. Kažko netekai, bet žinai, kad jau baigėsi. Tuomet atrodo lyg oro daugiau įkvėpti į plaučius gali.