Tai nutiko 2007-taisiais. Tą vasarą su kolega savanoriu po smagiai nusisekusios vaikų stovyklos pamainos nusipirkome bilietus trumpam pasivėžinimui traukiniais po keletą didelių miestų Europoje. Kelionė truko 10 dienų, tačiau pasakojimo verta yra viena naktis. Ar gal sakyčiau vienas nutikimas, kuris dabar, po 12 metų leidžia tarsi spirale pamatyti šiek tiek koreguotus, tačiau pasikartojančius gyvenimo įvykius.
Plano nebuvo. Vilnius/Kaunas-Berlynas-Frankfurtas-Paryžius-Brestas-Briuselis-Berlynas-Varšuva-Kaunas/Vilnius. Toks buvo kiekybinis rezultatas. Kai kuriuose miestuose praleidome po vieną naktį, ar tik dieną. Tai buvo pirma mano kelionė anapus. Tada dar nebuvo taip paprasta nusipirkti bilietą savaitgaliui pavalgyti originalių makarūnsų prie Eifelio bokšto kojų kaip šiandien.
Paryžiuje apsitojome keletai dienų. Paskutinę naktį, Eliziejaus laukuose valgydami ledus, stebėjom moteris pasislėpusias po burkomis, kas tuo metu man buvo visiška egzotika. Neturėjome žalio supratimo, kad ant metro vartų tam tikru metu užrakinama didelė spyna. Ką jau kalbėti apie RER. Viešbutis, kuriame apsistojome buvo gerokai nutolęs nuo centro, nes taip gi pigiau. Naktiniai autobusai – sakysite dabar? Bet gi keliavome be interneto.. anei pasiruošimo. Ką mes žinojome. Taxi pinigų neturėjome, anei GPS‘o. Iki tam tikros ribos Paryžiaus mieste iškabinti žemėlapiai dar rodė kelią, tačiau vėliau geografinė pagalbą iš salės baigėsi… Nelabai suprantu, kaip mes tą viešbutį galų gale radome. Bet visai ne tai buvo tąnakt svarbiausia.
Jau buvome ėję keletą valandų, kai viduryje gatvės mano pakeleivis pamatė gulintį paspirtuką. (Svajones apie paspirtuką jis beje pasakojo jau nuo kelionės pradžios. )Taigi, paspirtukas buvo šiek tiek palamdytas, bet važiuojantis. Aplinkui nei gyvos dvasios. Ir kokios dvi valandos nakties. Mes dar garsiai klustelėjome pasaulio, ar jis netyčia nepametė paspirtuko, tačiau pasaulis tylėjo. Paspirtukas tiesiog atrodė pagedo ir buvo išmestas. Į vidurį gatvės. Taigi suprantate džiaugsmą mūsuose, kai kelionę toliau galėjome tęsti su paspirtuku. Palamdytu, bet išsvajotu. Ketvirtą val. ryto, pakaitom pasimindami pasiekėme kambarį. Dabar galvoju, jog visai tikėtina, kad tąnakt apsivogėme. Bet tuo metu tai taip tikrai neatrodė. Švito. Rytą turėjome sėsti į traukinį, vežantį į Brest‘ą. Pramiegojome. Bet turėjome paspirtuką.
Kai visi trise aplankėme Brestą, Briuselį ir išlipome iš traukinio Berlyne, tą pačią akimirką, kai durys užsidarė supratom, kad paspirtukas liko traukinyje po sėdynė… Tąkart buvo liūdnoka, bet labai lengva paleidimo pamoka. Kurią vėliau per 12 metų teko atkartoti daug sudėtingesniais būdais. Bet tikiu, kad to paspirtuko kelionė dar tęsėsi po kitų laimingųjų kojomis.
Kai po septynerių metų gyvenau viename Paryžiaus kaime metus laiko vis bandžiau suprasti, kur buvo tas viešbutis, į kurį klampojome tąnakt per lietų. Tačiau mano vidinis GPS‘as nesuveikė. Vis dėlto, kitus, labiau žinomus miesto kelius, atsakingai pramindžiau, o moterys burkose tapo kasdienybe. Kai dar po metų gyvenau Briuselyje, kiekvieną dieną eidama į darbą praeidavau Karaliaus rūmus, aplink kuriuos tuomet vaikštinėdami dainavome sutartines. O tie raityti suoliukai, ant kurių tuomet snaudėm šalia Šv. Michel ir Gudule katedros buvo nutolę vos 15 minučių nuo namų peškomis.
Savo pakeleivį paskutinį kartą mačiau, kai traukinio durys užsidarė Kaune ir jis toliau nučiukšėjo į Vinių. Na, tai ne visai tiesa. Visai neseniai, būdamas viešai žinomu asmeniu, spaudoje jis kalbėjo apie man šiuo metu pakankamai jautrius dalykus. Gal dėl to ir prisiminiau tą kelionę. Miestus, žmones ir įvykius, kurie netikėtai apsisuka ir sugrįžta kitu kampu.
Nepamenu daugybės faktų. Neliko nei vienos nuotraukos ir aš nesu tikra ar dėl to labiau džiaugiuosi, ar liūdžiu. Kartais atrodo, kad viską sapnavau. Iš tos kelionės liko keli rašinėliai. Juodai baltas atvirukas, kurį siunčiau mamai iš Paryžiaus. Ir daina, kurią dainuojant draugų kulinarinių-gitarų vakarų pabaigose namų šeimininkė užmigdavo, o mes su būsimu jos vyru vidurį nakties išsiskirstydavome po namus.
Gyvenimas yra toks… visoks. Niekada nežinau, už kurio kampo tavęs laukia paspirtukas.