Per pastaruosius pusantrų metų gyvenimo šiuose namuose vaizdas rajone gerokai pasikeitė. Gyvename lyg nuolatinėje statybų aikštelėje. Kaip grybai po lietaus aplinkui vis dygsta nauji daugiabučiai, kurių balkonuose pūpso modernūs krėslai, laukiantys šiltesnio užpakalio vakariniams parymojimams su ilgesingu žvilgsniu į… kaimyno virtuvę, nuolat neužtylančią gatvę ar (tiems, kuriems labiau pasisekė) – miškelį tolėliau.
Bet aš visai ne apie tai.
Pro savo lango kampą matau didelį kraną, raižantį debesis. Ant jo pritvirtinta tamsoje šviečianti reklaminė iškaba YIT. Lyg tos trys baltos raidės mėlyname fone siųstų žinutę „You got It“ ir plekšnotų tau per petį. Nežinau kaip Jūs, bet man kartais labai svarbu, kad kas paplekšnotų per petį ir pasakytų: „gerai varai“. Labiausiai mėgčiau kasdien maždaug ryte ir vakare, o dar būtų gerai ir per pietus. Na, bet čia man. Tiems, kurie užaugo sveiko palaikymo aplinkoje ir sugebėjo susikurti sau pasiplekšnojimo įgūdį gal tiek ir nereikia. Visgi, dažniau sutinku tuos, kuriems reikia. Deja, nebūtinai šalia būna žmonių, kurie būtų linkę į nuolatinį plekšnojimą. Nebūtinai patys moka. O net jei ir moka, už tave to daryti neprivalo. Ir jei nesinori visą laiką tūnoti įstrigus į tą vargšę suplyšusią palapinę, kuri krenta, bent menkam vėjui papūtus – tenka statyti savo rankomis. Nuo pamatų.
Taigi, jau kuris laikas, vakarais užmigdžius vaikus, išlendu į balkoną kelioms minutėms savo pokalbiui su mėlyna kelrode žvaigžde danguje, rėksmingai šviečiančia „You got IT“. Ir paplekšnoju sau per petį. Ir nesvarbu, koks būdas – užrašas ant statybinio krano, pagyrimai prieš veidrodį, priminimai telefone, kad esi pakankamas, dėkingumo sąrašai ar dar dešimtys kitų savęs palaikymo technikų, kurias siūlo įvairūs dėdės ir tetos. Net jei ir paties sugalvotas palaikantis pokalbis su varle prūde – svarbu, kad darai ir veikia.
Taip pamažu savo rankomis pasistatai vidinę karalystę, kurioje pats esi Karalius, sargybinis, guodėjas, juokdarys, laiškanešys, mokinys ir išminčius. Ir lyg iš tolo paplekšnoji per petį savo vidiniam vaikui ir kiekvienai akimirkai, kai to reikėjo ir negavai. Gal tam mažam Tu, kuris ėjo į pirmą klasę, gal deklamuojant Maironį prie lentos, ar įsimylėjus ir negavus atsako. Ir tam Tau, kuris dešimtą kartą nukrito nuo dviračio ar neįstojo į norimą universitetą. Savo vidiniam vaikui, paaugliui, studentui, suaugusiam, tėvui ar seneliui. Ir tam, kuris dabar balkone žiūri į statybinį kraną.
YIT
Šiandien grįžau į plaukimo pamokas. You got IT.