Ne. Ne apie prancūzus.
Savaitgalį naktimis už lango prūde kvarkė varlės. Varlės, kurios taip ir netapo princais ir princesėmis. Bent jau taip įtariu, nes ko daugiau ten šitaip baisiai klykti? Aš tuo tarpu varčiausi nuo vieno šono ant kito maitindama savo nemigą ir galvodama apie jų nepaliaujamą pasipiktinimą dėl savo likimo gimti varlėmis ir niekuo daugiau nevirsti.
***
Prieš kurį laiką buvau paklausta ar mainyčiau dabartinę save į „aš“ prieš du metus. Bandžiau atgaminti, kas tas aš buvo tada. Jau kokį pusmetį mindžiojau gatves Briuselyje, apsitrynusi naujame darbe, gyvenau penkminutės atstumu nuo sysiojančio berniuko 25kv.m „bute“. Name nuolat zujo žolės, rūkomos studento italo prakaituojančio šieno tvaikas. Kažkur dar vaikštinėjau po Romą, nes norėjau tris kartus per dienas valgyti itališkus ledus. Buvo daug laisvės ir nepriklausomybės jausmo gerti kavą Liuksemburgo aikštėj sekmadieniais ar skraidyti kur ten sau patinka. Kad ir viena. Reguliariai apsilankyti gražių batų parduotuvėje, sendaikčių turgeliuose, pamėgtose kavinėse ir šiaip ten bei kitur. Burbule laukimo geresnio rytojaus, ar svajojimu apie tai, kaip kada nors turėtų/norėčiau, kad būtų. Nes svajoti nekainuoja. O fantazija mano laki.
Šiandien jau metai kaip mindžikuoju kažkur Vilniaus senamiestyje. Esu mažumėlę pamiršusi svajojimo ir tikėjimo įgūdžius. Retomis (gal ir gerai) naktimis klausausi išprotėjusių varlių kvarkimo sumišusiu su greta miegančiųjų knarkimu. Reguliariai gaunu niuksą iš miniatiūrinės kojos į nosį, pora kartų per naktį keliuosi makaluoti pieno mišinuko ir užsiimu ten visokiais kitokiais dalykais, kaip pvz.: „nėjimu į darbą“ bei dar daug kitų.
Ar mainyčiau save į tą prieš du metus? Nei už ką. Net jei šiuo metu ir be jokių naudingų įgūdžių.
***
Tos varlės, vis neduodamos ramybės kitiems (labiausiai sau), daug ramiau gyventų, jei nesiektų būti tuo, kas nėra. Nelįstų kasnakt kitiems į ausį apie save primindamos, būtų savo vietoje ir mėgautųsi savo varlišku gyvenimu su kitomis varlėmis. Dėl savo pačių gerovės. Ir žinoma tų, kuriems neleidžia ramiai miegoti. Nes pasirinko gimti varle. Nėra jokios taisyklės, kad laimė tik princams ir princesėms skirta. Tai ko ten prie jų kabinėtis ir nepaliaujamai kvarksėti? Vietoje to gali būti save gerbiančia profesionale varle.
Macro foto su varlėmis nebus, nes anos man šlykštu, bet vietoje to galiu kokią prancūzišką. Labai daug nostalgijos sukelia prancūziškų foto albumas. Su visų aplankančių keliautojų šypsenom.
