Šįryt labai skaniai kvepėjo lietus. Susimaišęs su asfalto dulkėm, lapų žaluma, žydinčiom alyvom ir kaštonais. Toks lietaus kvapas tik pavasariais būna.
Anksti, kai dar visas miestas sekmadienį pataluos voliojas, tik vyrai su mažyliais ar keturkojais augintiniais takus link gėlių parduotuvių mina. Tokie skanūs rytmečiai, savo kvapais ir ryškumais net tą dažniausiai pakavotą mano versiją ištraukia. Tą, kuri pavasarį įsimylėjus. Tik nepamenu tos versijos, kuri pavasary įsimylėjus. Gal ir ji visai įdomu būtų.
Nežinau, kas kam šventė. Man tokios pusiau su savim ir pusiau su kitais labai patinka. Su ankstyva treniruote, masažu, netikėtais šeimyniniais pietumis už lango kaštonams žydint (kurių man nereikėjo gaminti!!!) ir ryškiai raudonom gėlėm. Gražios šventės būta. Kai nieko daryt nereikia. Tik būt.
Visokių tų veidų pasirodo – susirūpinusios mamos, smalsios keliautojos, rimtos terapeutės, ne tokios rimtos terapeutės, sulytos klientės, “nu dar vienas pakartojimas” dalyvės, draugės, išsigandusio vaiko, nusivylusios paauglės, darytojos ir tingėtojos, dukros, mišelino žmogeliuko, besiilsinčios moters… You name it. Ar būtina vieną išsirinkt? Nemanau.
Vieną šiandien po masažo veidrody pamačiau be kaukės. Jokios. Šiandien šitą renkuos.
