Du kartus per parą sėdžiu ant savo mėlyno krėslo V kambaryje prie lovytės, laukdama, kol ji užmigs. Kartais dainuoju jai lopšines, kartais tyloje medituoju. Per langą matosi Konstitucijos pr. dangoraižiai. Dieną juose sėdi žmonės, skaičiuoja, rašo, kepa, mąsto, eina į susirinkimus, kikena, naršo internete, žiovauja, žaidžia įtakos žaidimus, išgeria milijonus litrų kavos, vandens, arbatos, diskutuoja ir derasi, žagsi, būna rimtai arba ne. Jų diena labai smarkiai skiriasi nuo manosios. Gal kažkur apie vidurdienį, pietų metu jie irgi žiūri į tolį, mato vieną ar kitą mažą namą, įsivaizduoja jame sėdinčią mamą. Arba ne.
Kartais aš medituoju apie save viename iš tų dangoraižių. Manau, kad yra tų, kurie sėdėdami jame medituoja apie sėdėjimą namuose krėsle prie lovytės. Bet taip buvo ir bus visada.
Naktimis ant jų šviečia iškabos ir dvi raudonos akys, pūpsančios lėktuvams. Dvi viską stebinčios ir rodančios akys. Aukščiau tik dangus. Man jos praneša, kad diena pasibaigė. Ir aš nežinau, kas bus „rytoj“.
Kartais norėčiau nueiti pas visus pasaulio burtininkus, raganas, aiškiaregius ir kortų tyrinėtojus. Skaitytojus iš krištolinių burbulų, kavos tirščių, žvaigždžių, akių ar snarglių. Kad viską sudėtų, surikiuotų, susakytų kaip bus tą „rytojų“ ir kaip turi būti. Kažkas sakytų “gi taip neįdoooomu”, o aš tąkart sakyčiau “taip, ačiū”.
Kartais būdama savo oloje pati raganauju, besikeičiant mėnuliams, nes viskas racionaliai ar moksliškai kažkaip nebeužpildo. Gal tai žmonės vadina tikėjimu? Ar labai svarbu kuo? Dievu. Mėnuliu. Knygom. Mėgintuvėliais. Žvakėm. Guru. Likimu. Ar naujos kartos sėkmės mokslo nešėjais. Kažkaip atrodo svarbu tikėti – kažkuo. Kuo mažiau savimi – tuo labiau tuo kitu. Kuo daugiau savimi – tuo mažiau dėl tu burtų jautiesi kaltu.
Aš visą (dažniausiai) laiką įsivaizduoju save esanti silpna būtybė. (Gal toks kvailas įprotis?) Bet akimirką vidiniu žvilgsniu apsidairau ir susigėstu už tokią saviviziją. Nes tai melas.
Dvi mirksinčios raudonos akys tą žino.
