Šiandien Instagramas man išmetė prisiminimui seną nuotrauką. Labai mėgstu tą nuotrauką. Ji kvepia naktim, paslaptim ir suaugusių žaidimais (apie tai kokį kitą kartą). Prieš tris metus pradėjusi iki galo ir neišmokau normaliai žaisti šachmatais, bet vis sumetu partiją naktį… telefono programėlėje su AI, laukiant kol galėsiu saugiai išsėlinti iš miegančių V.i.P. kambario.
Nesugebu lentoje numatyti visų priešininko galimų ėjimų, nes dažnai matau tik savus. Taip užsisvajojus, kaip kirsiu rikius, išguldysiu visus arklius ir kitus niekšus, nepastebiu grėsmės ir puolimo iš pasalų, prarandu kokį vieną kitą reikšmingą veikėją.
O jei visa minėta įvykių seka pavyksta ir priešininkas visai negrėsmingai iš savo karališko balkono mojuoja ginklais, išdidžiai atsistoju ties vienišu karaliumi ir… ir nežinau ką daryti. Taip įvedu jį į kampą, kad vargšas neturi kur eiti, bet galvai nukirsti pritrūkstu įgūdžių. Agresija niekada nebuvo mano arkliukas. Azartas irgi. Gal labiau – aktyvus įsitraukimas, kai smagu. Jei kažkur pakeliui pametu smagumą, taip ir lieka – „Stalemate“.
Šachmatų žaidimas ir jo (ne)mokėjimo istorija labai panaši į visas kitas veiklas, kurių imuosi. Visada labiau svajotoja. Niekada arši kovotoja.
…
Taip ir išbarstau savo potencialias pergales vėjais. Kai iš tikro, galėčiau pasikelti karūną, nupūsti dulkes. Kirst.