Author: RG

Keturi. Tiek metų praėjo nuo tos dienos, kai pirmą kartą paėmiau ją į rankas. Nebe taip lengva ją susiraityti į glėbį kaip tądien. Pastarąsias kelias savaites prieš akis vis šmėsteli prisiminimai apie tą laikotarpį prieš ketverius metus. „– Žiūrėk, V., šitiems tėčio sportbačiams yra lygiai tiek pat metų kiek ir tau.…

Šiandien Instagramas man išmetė prisiminimui seną nuotrauką. Labai mėgstu tą nuotrauką. Ji kvepia naktim, paslaptim ir suaugusių žaidimais (apie tai kokį kitą kartą). Prieš tris metus pradėjusi iki galo ir neišmokau normaliai žaisti šachmatais, bet vis sumetu partiją naktį… telefono programėlėje su AI, laukiant kol galėsiu saugiai išsėlinti iš miegančių V.i.P.…

Šiandien mažajai P suėjo du. Labai gerai pamenu tą naktį, kai ponia veržtis į pasaulį užsimanė, o šiandien štai jau ne tik leliukų namie nebėra, bet panelei P dvigubu stiprumu smogė „viskam NE“  stadija su pareiškimu, kad ji eina į darbą, užtrenkusi paskui save duris į kambarį.…

Per pastaruosius pusantrų metų gyvenimo šiuose namuose vaizdas rajone gerokai pasikeitė. Gyvename lyg nuolatinėje statybų aikštelėje. Kaip grybai po lietaus aplinkui vis dygsta nauji daugiabučiai, kurių balkonuose pūpso modernūs krėslai, laukiantys šiltesnio užpakalio vakariniams parymojimams su ilgesingu žvilgsniu į… kaimyno virtuvę, nuolat neužtylančią gatvę ar (tiems, kuriems labiau pasisekė) – miškelį tolėliau.…

Pirmoji plaukimo pamoka įvyko gegužę. Buvo taip baisu, kad po pirmos treniruotės išėjau lyg su olimpiniu medaliu, nes nepabėgau. Svajojau parašyti tada, kai perplauksiu tą baseiną. Bet šiandien galvoju, kad tai gali niekada neįvykti. Taip baisu buvo tik tą kartą, kai per CP operaciją įvyko komplikacija ir vietoj to, kad nejausčiau tik žemiau bambos, nebevaldžiau galvos, rankų, liežuvio ir pradėjau dusti.…

Paskutinį kartą kino teatre buvau 2015 m. pavasarį. Tuomet prancūziškai neprancūziškus vaikus vedėme į kažkokį multiką. Po jo ėjome į parką, kuriame Hafsa ir kiti vaikai žaidė su kamuoliu. Hafsa buvo šešerių metų populiariausia viso centro mergaitė. Vaikai pešdavosi, pas ką komandoje tądien ji žais, o auklėtojos net ir nesistengė slėpti savo palankomu minėtam asmeniui.…

Tai nutiko 2007-taisiais. Tą vasarą su kolega savanoriu po smagiai nusisekusios vaikų stovyklos pamainos nusipirkome bilietus trumpam pasivėžinimui traukiniais po keletą didelių miestų Europoje. Kelionė truko 10 dienų, tačiau pasakojimo verta yra viena naktis. Ar gal sakyčiau vienas nutikimas, kuris dabar, po 12 metų leidžia tarsi spirale pamatyti šiek tiek koreguotus, tačiau pasikartojančius gyvenimo įvykius.…

-Pirmadienį 7:45 turi būti lėktuve į Suomiją, komandiruotė. Turėsi kam palikti vaikus? – paklausė mano viršininkas sapne. O per kabineto langą mačiau besisupančius žmones „Velnio akies“/ „Velnio rato“ (nepamenu kas ten, bet tikrai kažkas velnio) karuselėje. Jie žiūrėjo, ką aš atsakysiu, bet nesulaukę atsakymo „nusikaruselino“ į viršų.…

Prieš kokius dešimt metų dalyvavau novelių rašymo konkurse. Pamačiau skelbimą ir kad bus kažkoks prizas. Nieko labai negalvojus, išsiunčiau neseniai gimusią raštliavonę iš mini kelionės traukiniais po Europą. Nežinau, kiek konkurse buvo dalyvių, bet laimėjau trečią vietą ir berods 300 litų.…

Du kartus per parą sėdžiu ant savo mėlyno krėslo V kambaryje prie lovytės, laukdama, kol ji užmigs. Kartais dainuoju jai lopšines, kartais tyloje medituoju. Per langą matosi Konstitucijos pr. dangoraižiai. Dieną juose sėdi žmonės, skaičiuoja, rašo, kepa, mąsto, eina į susirinkimus, kikena, naršo internete, žiovauja, žaidžia įtakos žaidimus, išgeria milijonus litrų kavos, vandens, arbatos, diskutuoja ir derasi,  žagsi, būna rimtai arba ne.…